Viešai pasakojama viena istorija.
Apie minimalią algą, seną automobilį ir nuolatinį balansavimą.
Dokumentai leidžia pamatyti kitą realybę.
Pasakojimas, kurį pats formuoja Šarūnas Černiauskas, yra aiškus: jo žmona Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė dirba meno srityje, finansavimą gauna retai, gyvena kukliai.
Tačiau pažiūrėjus į skaičius, atsiranda kitoks mastelis.
Vien per vienerius metus viešoji įstaiga VšĮ Kiaurai sienas generuoja 45 147 eurų pajamas. Iš jų 36 617 eurai – finansavimo lėšos, dar 8 500 eurų – veiklos pajamos. Metai baigiami su 1 718 eurų pertekliumi.
Tai nėra pavienis projektas ar simbolinė veikla. Tai struktūra su nuolatiniu pinigų srautu.
Prie šių sumų prisideda individualios valstybės stipendijos.
2023 metais skirta apie 2 400 eurų projektui „Ukrainos veidai“. 2024 metais – 2 382 eurai mobilumo veiklai, įskaitant rezidencijas ir profesinį tobulinimą. 2025 metais – 6 400 eurų projektui „Atminties mozaikos“.
Per trejus metus – apie 11 000 eurų tiesioginio valstybės finansavimo vienam asmeniui.
Toliau – projektiniai pinigai.
Viešųjų pirkimų duomenyse matomi konkretūs sandoriai su institucijomis:
apie 14 950 eurų, 8 000 eurų, 3 500 eurų, 3 100 eurų, 2 000 eurų, 1 900 eurų ir kitos sumos.
Tai rodo, kad finansavimas ateina ne vien per stipendijas. Veikia papildomas kanalas – institucijų užsakymai.
Metiniame pranešime nurodoma, kad finansavimo šaltiniai apima: • Lietuvos kultūros tarybą • ministerijas • savivaldybes • fizinių asmenų paramą
Tai ne vienas šaltinis. Tai tinklas.
Lygiagrečiai veikia ir kita struktūra – tiriamosios žurnalistikos centras Siena, siejamas su Šarūnu Černiausku.
Jo finansavimas susideda iš:
- apie 46 700 eurų per „Contribee“;
- apie 8 300 eurų per „Patreon“;
- apie 10 500 eurų tiesioginės paramos;
- apie 26 000 eurų GPM paramos.
Iš viso – apie 90 000 eurų metinių finansinių srautų.
Čia svarbūs ne pavieniai skaičiai, o jų visuma.
Vienoje pusėje – meninė organizacija su dešimčių tūkstančių eurų biudžetu, stipendijomis ir projektais.
Kitoje – žurnalistinė struktūra su apie 90 tūkstančių eurų finansavimu.
Abi šios veiklos egzistuoja vienu metu.
Ir tada grįžtame prie viešo naratyvo.
Kalbama apie minimalią algą.
Apie kuklų gyvenimą.
Apie nuolatinį trūkumą.
Tačiau dokumentuose matosi ne tai.
Matomas modelis, kuriame:
- finansavimas ateina iš kelių šaltinių;
- pinigai paskirstomi per skirtingas struktūras;
- veikla vykdoma nuosekliai, o ne epizodiškai.
Vilniaus pavežėjai šnabždasi jog suinteresuoti Šarūno tyrimais verslininkai, net naują schemutę sukūrė - numatyta 200 000 premija už tiriamąją žurnalistiką.
Kad paklusniam užsakymų vykdytojui duonos nepritrūktų.
Skaityti komentarus