Bėdelė ta, kad jų #tikslas - pasinaudoti kitu, kaip skydu ir kalaviju - apgink ir kovok už mane, nes aš silpnas arba per daug užimtas kitais darbais. Negaliu ir nenoriu prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Stiprūs žmonės yra su skirtingom dorovinėm/vertybinėm normom, todėl jų #lyderystė gali būti nukreipta nebūtinai į gėrio kūrimą, o į egoistinių troškimų išpildymą arba gryną tamsą.

Dorovingasis ir pridėkim žodį "sąmoningas" #lyderis aukos save kuriam laikui, bet tik tam, kad kitus įkvėptų būti lyderiais savuose gyvenimuose ir pasektų tuo pačiu pavyzdžiu ir daugintų aplink save sąmoningų lyderių ratą.

Tačiau ryškiausias "lyderystės" pavyzdys yra šis - apsaugoti kitus nuo jų negandų, būti skydu ir kalaviju, su tikslu tręšti ir maitinti jų silpnumą, neįgalumą ir bejėgiškumą iki tos ribos, kol taps jų valdovu, be kurio žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo. Išorišku dosnumu pridengta kontrolė. Spąstai.

Vienas lyderis įgalina kitus būti lyderiais, kitas - nugalina, nuginkluoja ir pririša prie savo "malonės" ir "saugumo", kurie tėra tik įrankiai kontroliuoti ir išnaudoti.

Vienas budina, žadina, kitas migdo, kuria sapną.

Ir jei mes pabandysim per šią prizmę peržvelgti visą aplink, galbūt mums aiškiau pasidarys - kokie esame mes? Jei lyderiai, tai kokie? Jei tie, kurie ieškomės aplink lyderių, ar mes norime būti įgalinti, o gal tiesiog būti saugiai po skydu, bevaliai?

Ar lyderiai, kuriais mes sekame mus įgalina ar bent motyvuoja imtis atsakomybės už savą gyvenimą? O gal jau seniai kontroliuoja jus per jūsų bejėgiškumo pavadį?

Kaip šioje šviesoje atrodo valstybė, švietimas - darželiai, mokyklos, universitetai, propaganda sklindanti iš ekranų? 

Gera tema apmąstymų savaitgaliui.