Nes tai, kas įvyko, nebuvo nelaimingas atsitikimas. Tai nebuvo klaida, nežinojimas ar nekompetencija. Tai buvo koordinuota, gerai finansuota, daugiapakopė operacija, skirta masėms priversti paklusti, patikrinti, kiek žmonės pakęs, ir įdiegti kontrolės sistemą prisidengiant visuomenės sveikata.

Mus apgavo, mumis manipuliavo, mus gąsdino, vertė, gėdino, cenzūravo ir baudė – visa tai „mokslo“ vardu. Mokslo, kuris pasirodė besąs ne kas kita, kaip naujoji religija – mokslizmas, kuriame klausimai buvo laikomi erezija, o paklusnumas – išganymu. Prieš mus buvo panaudotos visos protų kontrolės technikos.

Jei neišmoksime atpažinti psichologinio karo mechanizmų, būsime pasmerkti vėl įkliūti į tuos pačius spąstus!

Štai priemonės, kuriomis jie tai padarė: 

• Baimė – Sukelti masinę paniką ir skubą. Palaikyti nuolatinę ekstremalią būseną.
• Kartojimas – Nuolat kartoti mantras kaip „saugu ir veiksminga“, „pasitikėk mokslu“, „visi kartu“ – kol išsijungia kritinis mąstymas.
• Cenzūra – Nutildyti kitaminčius, kad žmonėms atrodytų, jog egzistuoja tik viena leistina nuomonė.
• Gėdinimas – Priversti klausinėjančius jaustis kvailais, savanaudžiais ar pavojingais visuomenei.
• Sąmyšis – Užversti visuomenę prieštaringais duomenimis, besikeičiančiomis instrukcijomis ir painiomis žinutėmis – kol žmonės nustoja galvoti ir atsiduoda „ekspertams“.
• Supriešinimas – Sukiršinti kaimynus, draugus, šeimos narius; paskiepyti prieš neskiepytus – kad žmonės kovotų tarpusavyje, o ne su tais, kurie sukūrė krizę.
• Autoritetų garbinimas – Paversti televizijos gydytojus ir biurokratus viską žinančiais šviesuoliais, kurių žodis – neginčijama tiesa.
• Skatinimai ir bausmės – Siūlyti privilegijas už paklusnumą ir atimti laisves už neklusnumą.

Šitaip užprogramuojama visuomenė. Ir tai pasiteisino.

Todėl mano prašymas paprastas: NEPAMIRŠKIME.

Šaltinis