Lenkija: „Jokių kvotų, jokių baudų, jokių nesąmonių“

Paskaitykite, ką sako lenkai. Tai nėra diplomatinis mėšlas, suvyniotas į gražų popierėlį. Tai aiški pozicija: Lenkija netaps Vakarų Europos klaidų sąvartynu.

Jie turi kiaušinius pasakyti tiesą:

1. Jie jau padarė savo. Priėmė milijoną ukrainiečių. Milijoną! Be jokių Briuselio nurodymų, be išankstinių milijardų. Tai buvo tikras solidarumas, o ne tos ašarojančios Briuselio ponios su plakatais „Refugees Welcome“, kurios pačios gyvena saugiuose, aptvertuose rajonuose.

2. Siena yra šventa. Lenkai supranta tai, ką Vakarų Europa pamiršo – siena nėra pereinamas kiemas. Kai Baltarusija pradėjo hibridinę ataką, lenkų pasieniečiai stovėjo ir gynėsi, kol Vakarų „humanistai“ rašė piktus tvitus ir žliumbė apie žmogaus teises.

Dabar Briuselis nori jiems įkišti migrantų paktą: arba imat nelegalus, arba mokate 20 000 eurų už galvą. Lenkų atsakymas? Eikite po velnių. Tai reketas, o ne solidarumas.

O kur šitoje istorijoje Lietuva?

Ir čia prasideda liūdnoji dalis. Lietuva ir Lenkija yra toje pačioje valtyje. Kol Varšuva rėkia „NE“, mūsų politikai Briuselio koridoriuose vis dar bando būti geri berniukai ir mergaitės. Mes bijome pasakyti griežtą žodį, kad tik koks nors eurobiurokratas ne taip pažiūrėtų. Mes statome tvorą bet kai ateina kalba apie priverstines kvotas ar baudas – kur mūsų griežtas „NE“?

Mes vis dar sergame „gero mokinio sindromu“. Mums svarbiau, ką apie mus pasakys „Politico“ ar Vokietijos spauda, nei tai, kas realiai darosi mūsų kieme. Lenkams nusispjauti. Jie žiūri į savo piliečių saugumą, o ne į Briuselio aplodismentus.

Vakarų Europos realybė – tai, ko mes nenorime

Lenkai baksnoja pirštu į Vokietiją ir Prancūziją ir sako: „Ar jūs, idiotai, nematote, kas darosi?“

• Vokietija: Peilių atakos tapo kasdienybe. Atskiri rajonai, kur policija bijo įkelti koją. Milijardai eurų išleisti integracijai, kuri neveikia.

• Prancūzija: Degantys priemiesčiai, riaušės, plėšikavimai.

Tai nėra „dešinioji propaganda“, tai yra sušikta realybė. Ir kai Briuselis sako, kad migracija yra „suvaldoma“, jie meluoja tiesiai į akis. Lenkija tai mato ir sako: „Ačiū, ne. Mes šito importuoti nenorime.“
O Lietuva? Mes tyliai linkčiojame galvomis, tarsi tikėdamiesi, kad jei būsime ramūs, mus ši banga aplenks. Nifiga ji neaplenks, jei mes neturėsime stuburo.

Lenkija pasirinko kelią: Nacionalinis saugumas 

Jie saugo savo sienas, savo kultūrą ir savo žmonių ramybę. Jie atsisako mokėti duoklę už svetimas klaidas.

Lietuvai laikas baigti vaidinti diplomatiją ten, kur vyksta kova už išlikimą. Jei mes nenorime, kad Vilniaus rajonai taptų „no-go“ zonomis po 10 metų, turime nustoti bijoti Briuselio baudų ir pradėti mokytis iš kaimynų.

Užteks būti Europos „subinlaižiais“. Lenkai savo raudoną liniją iškalė akmenyje. O mes? Ar mes savo liniją braižome kreidele ant asfalto, tikėdamiesi, kad lietus nenuplaus?

Lenkija pirmiausia. Kada išgirsime „Lietuva pirmiausia“?

Jei Briuselis toliau stums šitą prievartinį mechanizmą, Lenkija ne tik nemokės baudų, ji gali paralyžiuoti visą tą biurokratinį aparatą. Ir žinote ką? Jie bus teisūs.

Šaltinis