Dabar sutikus žmogų bijai kalbėti, visų pirma, kaip toj Vinco Kudirkos satyroj, nulenki prieš jį galvą ne tam, kad pagerbtum, o tam, kad pažiūrėtum, kuriai pusei jis priklauso: ar skersadryžininkų ar išilgadryžininkų. Kažkam reikės visą tai išsrėbti, grąžinti pasitikėjimą lietuviui lietuviu... 

Ir vėl žiūrėsim į vietines bendruomenes, į kultūrą (jei ir jos nesutrypsim), šauksimės pagalbos, kad kurkit pasitikėjimą žmogumi iš naujo. Laimėtojų šioj kovoj nėra, nes vis tiek liks tiek pat daug pralaimėtojų ir visi čia - Lietuvoje. Tai gimdys tik naują pykčio bangą! 

O jei, kaip per tas I pasaulinio karo Kalėdas, pakiltume iš apkasų, pasiruošę visi atiduoti duoklę taikai, suprasdami, kad laisvės turime tik tiek, kiek jos paimame iš kito. Ji neskraido kažkur danguje kaip atskira duotybė, jos visada turim tiek, kiek jos mums iš savęs duoda kitas... 

Ramybės visiems, pagarbos ir nuolankumo kitam.. Į komentarus neatrašysiu, tiesiog tyliai kampe pasimelsiu.