Jaučiuosi apgauta, apvogta, pergudrauta. Kai kurie iš jūsų galbūt dar labai jauni ir nė nenutuokiate, apie ką kalbu, tačiau vieną dieną pradėsite jausti, kaip laikas tokiu neįtikėtinu greičiu slysta jums tarp pirštų, kad pasijusite tiesiog apgauti. Stebėsitės, kur jis dingo, tarsi kažkas būtų jį pavogęs tiesiai jums iš panosės!
Visada jaučiau, kad turėtume gyventi gerokai ilgiau. Man atrodo, kad vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės tiesiog nepakanka tam, kad spėtume tiek nuveikti, išmokti, patirti, pasidžiaugti ir tobulėti, kiek turėtume. Jei gyvenimas yra skirtas mūsų evoliucijai, argi neturėtume bent jau gauti pakankamai laiko tam įgyvendinti?
Tiek daug laiko ir energijos išeikvojame vien tam, kad išgyventume. Kaip tuomet iš mūsų dar galima tikėtis, kad augsime, klestėsime ir tobulėsime? Kažkas šioje gyvenimo lygtyje nesueina!
Ir štai įsijungia mano ciniškas, „folijos kepuraitę“ mėgstantis protas ir ima svarstyti... Gal kuriuo nors žmonijos istorijos laikotarpiu buvome genetiškai modifikuoti taip, kad greičiau senti ir trumpiau gyventume? Man atrodo, kad pati senėjimo samprata kur kas labiau dera su psichopatišku blogio protu nei su mylinčia Dievo prigimtimi.
Tuomet prabyla mano dvasinė pusė ir pradeda dėlioti visai įtikinamą senėjimo fenomeno paaiškinimą: galbūt tai yra pati didžiausia pamoka, padedanti suprasti, kad kūnas tėra mūsų transporto priemonė, kad mes nesame vien mūsų kūnas ir neturėtume su juo savęs tapatinti. Kad kūnui senstant ir silpstant, mes, amžinos sielos, tiesiog vis labiau artėjame prie susijungimo su Šaltiniu, su visa, kas yra, – su Dievu.
Vis tiek jaučiuosi apgauta, tačiau šiek tiek paguodos suteikia suvokimas, kad šis gyvenimas – dar ne viskas. Kad tai tik trumpa, prabėganti akimirka mūsų amžinoje kelionėje.
Tad, matyt, belieka kuo geriau išnaudoti tai, ką turime.
Carpe diem! Gaudykime dieną!
Skaityti komentarus