Velykos Lietuvoje – tai ne tik margučiai, ne tik feisbukiniai „linkiu ramybės ir šviesos“, ne tik politikų nuotraukos su simboliškai pakeltu kiaušiniu. Tai šventė, kuri, jei bent sekundę sustoji, primena vieną nepatogų dalyką – prisikėlimas niekada nevyksta be mirties.

Mes labai norime prisikelti – kaip valstybė, kaip visuomenė, kaip politinė kultūra. Norime skaidrumo, atsakomybės, sąžiningumo. Bet kažkodėl vis dar tikimės, kad visa tai įvyks be to nepatogaus etapo – be tikro atsisveikinimo su senais įpročiais, be politinio cinizmo laidotuvių, be viešojo gyvenimo apsivalymo.

Todėl Velykos – gera proga bent trumpam nustoti vaidinti, kad viskas tvarkoje. Kad „taip jau yra“. Kad „nieko nepakeisi“.

Gal verta paklausti paprastai: ką iš tikrųjų esame pasiruošę palaidoti, kad kažkas naujo galėtų prisikelti?

Nes kitaip liksime su gražiais margučiais rankose ir tuštuma viduje – gražiai nudažyta, bet nepasikeitusia.

Su šventom Velykom jus! Jei jau šviesa – tai tokia, kuri ne tik apšviečia, bet ir parodo kelią.