Ir vis dėlto… jos žinia perduota stulbinamu nuoseklumu: 

– žmogaus nuopuolis,
– pažadas apie atpirkimą,
– dvasinio karo atskleidimas,
– ir artėjantis Gelbėtojo atėjimas.

Tau nebūtina būti religingam, kad tai įvertintum: kaip toks platus ir senas veikalas, kurį rašė piemenys ir karaliai, gydytojai ir žvejai, tremtiniai ir pranašai, galėjo pasakoti vieningą istoriją, jei kažkas (ar kažkas Didesnis) jo nevedė?

Tačiau ne visi senoviniai raštai pateko į Bibliją…

Per amžius galingos religinės ir politinės institucijos – įskaitant ankstyvąją Bažnyčią ir vėliau Vatikaną – sprendė, kurie tekstai bus laikomi „kanonu“... o kurie bus palaidoti, uždrausti ar paskelbti erezija.

Daugelis šių pašalintų raštų – dažnai vadinami apokrifiniais, deuterokanoniniais arba gnostiniais – pasakoja apie pasaulio sukūrimą, angelus, puolusias būtybes, slaptus mokymus ir net apie Jėzaus vaikystę – dalykus, kurių nerasime įprastinėje Biblijoje.

Pavyzdžiai:

– Henocho knyga
– Tomo evangelija
– Marijos Magdalietės evangelija
– Petro apokalipsė
– Jubiliejų knyga
– Pauliaus ir Teklės darbai

Šie raštai buvo žinomi pirmuosiuose amžiuose, kai kurie netgi buvo laikomi šventais ankstyvųjų krikščionių bendruomenėse… Tačiau šiandien jie užrakinti – daugelis jų, sakoma, paslėpti Vatikano archyvuose, kuriuose saugomi dešimtys tūkstančių rankraščių, kurių visuomenė niekada nėra mačiusi.

Kodėl jie buvo pašalinti?
Kokios tiesos buvo pernelyg nepatogios?
Kam naudinga jų slėpimas?

Jei Biblija turėjo mus vesti į tiesą… kodėl kai kurios tiesos buvo ištrintos?

Šaltinis