Bizantiška civilizacija - tai rytinė krikščionybė. Graikija, Serbija, Bulgarija, Ukraina, Rusija. Aišku, į vieną krūvą sumesti visas šias šalis yra didelis pritempimas, bet dvasinė šaknis yra ta pati. O tai reiškia, kad panašumai neišvengiami. Į juos ir susitelksime.

D.Kuolys prieš pora mėnesių publikavo lietuvio ir ruso bajorų pokalbį Maskvoje 1611 metais. Lietuvis sako, kad perėję į mūsų pusę rusai gautų laisvę. Į tai rusas paniekinamai atsako, kad ta mūsų laisvė - tik chaosas ir kelias į griūtį. 

Pamėginkime suprasti šį užsienietišką ir mums visiškai svetimą požiūrį.

Ankstyvaisiais viduramžiais, t.y. nuo X amžiaus, Bizantijos pusėje buvo daugiau politinio stabilumo. Vakarietiškos valstybės buvo nestabilios, vyravo feodalinis susiskaldymas. Tai reiškia, kad grafas ar hercogas dažnai turėjo galios pasiųsti karalių ant trijų raidžių ir jam už tai nieko nebuvo. Karaliui nori nenori tekdavo ieškoti susitarimo su pavaldiniais. Gimė žmogaus laisvių idėja, o pirmasis man žinomas dokumentas - 1215 m. bajorų laisvių chartija, kurią pasirašė Anglijos karalius.

Kai karaliaus valdžia buvo tokia silpna, didelės įtakos turėjo ir popiežius. Jam tereikdavo prieš karalių sukurstyti keletą feodalų ir šio valdžia pradėdavo byrėti.

Buvo ne vienas atvejis, kai popiežius savo nurodymais nušalindavo vieną ar kitą karalių. 

Tad Vakaruose nori nenori nusistovėjo koks tai politinių galių balansas, kuris lėmė visą tolesnę Vakarų civilizacijos raidą. Nuo tada jokia politinė galia mums negali diktuoti bet kada ir dėl bet ko - reikalingas susitarimas. Vakariečiai mano, kad jei politinė valdžia mus tempia į nuodėmę, turime moralinę pareigą pasipriešinti.

Bizantijos istorija pakrypo kita linkme. Iš pradžių imperatoriaus valdžia buvo tvirtesnė. Jis sugebėjo pajungti sau Cerkvę, tapo jos globėju. Imperatoriaus valdžia tapo garantu, kad nebus tokio susiskaldymo ir chaoso, kuris tuo metu vyravo Vakarų krikščionybėje.

Iš čia bizantiškas naratyvas, kad imperatoriaus valdžia yra pagrindinis gėris, nes jei ne ji - susiskaldymas iš išsidarkymas. Todėl doro krikščionio veiksmai jokiu būdu negali prieštarauti imperatoriaus interesams. Į tokius bizantiečiai žiūrėjo panašiai kaip katalikai į eretikus. Bizantiškoje erdvėje popas aptarnauja valdovo interesus, todėl nė kalbos negalėjo būti, kad kviestų sukilti dėl to, jog šis valdo nekrikščioniškai.

Taip išsirutuliojo dvi kryptys: Vakarai pasitiki, kad davus individui laisvai veikti iš to išeis kas tai gero; bizantiečiai renkasi stabilumą ir tvirtina, kad politinis išsišokėlis yra mirtina nuodėmė.