Priminsiu kuo pasižymėjo gyvenimas sovietmečiu. Valdžia sau, gyvenimas sau. Turėjai palinksėti galva, atiduoti valdžiai duoklę žodžiais, o toliau galėjai tvarkytis kaip tinkamas. Sako, sovietmečiu buvo uždrausta kita nuomonė. Tai tik iš dalies tiesa. Oficialiai uždrausta. Tačiau aš dar būdamas vaikas virtuvėje ar per balius prisiklausydavau įvairiausių pasisakymų. Tiek senelis, tiek tėtis nevengdavo Amerikos radijo, o ir manęs šalin negindavo. Taigi kita nuomonė sovietmečiu buvo uždrausta tik oficialiai. Jeigu reikiamu metu palinksėdavai galva, sudalyvaudavai gegužės 1-osios demonstracijoje ir pan., tai vėliau galėjai mąstyti ir kalbėti ką nori – neviešai, žinoma.

Taip pat su ūkine veikla. Sovietmečiu turėjai rinktis iš dviejų kelių – oficialaus arba šešėlinio. Oficialus kelias, kai viskas teisėta valdžios požiūriu, vedė į neviltį ir skurdą. Žmonės dirbo už grašius, tačiau ir nudirbdavo ne ypač daug. Trumpai drūtai, tai vergovė.

Kitas kelias – šešėlinis verslas. Visokie namudininkai, spekuliantai gyveno puikiai, tačiau norint būti ramiems dėl ateities jiems reikėjo įgyti KGB ar milicijos stogą. Šie noriai suteikdavo, nes mielai sulaukdavo kyšių. Spekuliantus oficialiai smerkė, iš tiesų seilėjosi ir troško jų prekių. Džinsų pora kainuodavo kaip du mėnesiniai oficialūs atlyginimai. Jeigu žmogus pasiryždavo juos įsigyti, turėdavo kombinuotis darbe, t.y. imtis privačios verslininkiškos veiklos savo darbovietės kontekste. Kartais tai reikšdavo darbo metu vykdyti privatų užsakymą (chaltūra), o kartais šiaip pavogti.
Bet kokiu atveju, nors kiek padoriau gyveno tie, kuriems nebuvo praplautos smegenys ir kurie nevergaudavo savo valia. Tai tiek apie sovietmečio pamokas.

Dabar apie užėjusio režimo prigimtį. Jeigu marksizmas teigė, kad visuomenėje yra takoskyra tarp verslininkų ir darbininkų, tai dabar stebime takoskyrą tarp privatininkų ir biudžetininkų. XX amžiuje Vakaruose šios dvi grupės kaip tai bendradarbiavo, ieškojo įtakos balanso. Dabar svarstyklės galutinai persisvėrė biurokratų pusėn. Jie save laiko šalies šeimininkais, galinčiais primesti savo valią savo išlaikytojams. Galima juos suprasti, juk, kaip ne kaip, visi valstybės svertai jų rankose. Todėl jie įsivaizduoja esantys atsakingi už valstybės ateitį Lietuvą.

Kad prisitaikytume gyventi jų diktato sąlygomis, turime suprasti kuo gyvena šis dykaduonių luomas. Burokratinė įstaiga žada žmogui lengvą gyvenimą ir praktiškai jokios atsakomybės, tačiau su viena kieta sąlyga – turi būti lojalus savo viršininkui. Dirbant išlaikytinių įstaigoje jiems persikreipia mąstymas – norint gyventi, privalai užgniaužti savo nuomonę, sąžinę ir orumą. Tampi orku, tada garantuotai gauni algą ir gali nieko nedirbti. Žmogui, kurio darbo įgūdžiai atrofavosi sėdint biurokratinėje įstaigoje, tai vienintelis įmanomas variantas. 

Leftizmas tuo naudojasi. Jis reikalauja savo tranų priimti absurdiškus įsitikinimus apie lytis, apie vaikus, apie klimatą ir taip toliau. 

Vien savo pavaldiniais biurokratai neapsiriboja. Kaip matėte, ten susiformuoja mąstymas, kad jeigu esu viršesnis, tai kiti turi paklusti mano nuomonei, nesvarbu kiek ji absurdiška. Kitaip neduosiu gyventi. Įdiegę tokią tvarką savo valdose išlaikytiniai eina toliau – panašaus lojalumo ima reikalauti ir iš savo išlaikytojų. Biurokratinės įstaigos darbuotojai visi vieningai palaiko išpuolį prieš mokesčių mokėtojus – nes, 1. taip reikia ir 2. dėl to, kad jei jau mane „padarė“, tai tegu taip bus ir tau. Kitaip kils sąžinės klausimų dėl manojo pasirinkimo.

Tai turint omenyje, kaip reaguoti į jų diktatą? Yra du keliai. Pirmasis lengvesnis – palinksėti galva, o po to galvoti ir daryti ką iš tiesų galvoji. Jis atrodo mažiau pavojingas, tačiau iš tiesų pavojingesnis. Jeigu leftistai tave nuleido vieną kartą, neaišku kas laukia toliau. Bet kokiu atveju leftistai tavo susileidimą laikys ženklu, jog pradėjai pripažinti, kad pradėjai pripažinti jų teisę į tavo turtą, į tavo vaikus ir taip toliau. 

Šiandien padėtį matau taip: valdžia tau siūlo susiorkinti ir žada, kad tada vargo nematysi. Jei esi privatininkas ir dar orkas, tai reiškia pasirinkai vergauti. Tačiau šios diktatūros specifika ta, kad valdžia tave baus už tokį pasirinkimą – kėsinsis į tavo kišenę, sveikatą, vaikus ir visa kita. Jeigu nesutiksi, bent jau kol kas ji tokius palyginti palikdavo ramybėje. Žodžiu, būti orku – vien nuostoliai ir jokios naudos. 

Pasikliaukite D-vo apvaizda ir nebijokite. Priešas toli gražu ne toks grėsmingas kaip atrodo. Juos skandina jų pačių nesąmonės, amžinai ant savo sprando jų tikrai neturėsite. Svarbiausia yra neleisti, kad jie jus korumpuotų iš vidaus. Jeigu išlaikysite ne tik sąžinę, bet ir veiksmingus darbo įgūdžius, nupušusiams leftistams netrukus prireiks jūsų vertingų paslaugų – nes kas, jei ne leftizmo priešininkai, jiems išaugins pomidorą, žmoniškai pataisys čiaupus ar išgydys ligą. Tai pavers jums nepakeičiamais net ir leftistinėje diktatūroje. Vadinasi, vargo nematysite. Tik dabar reikia mažiau verkšlenti ir susitelkti į vertės kūrimą. 

Pabaigai paminėsiu ko ėmiausi pats. Dabar susitelkiau į rinkodaros veiklą. Klientų visuomet reikės, ypač jeigu valdžia skandina ekonomiką. O mūsų įmonė padeda išnaudoti kalbos potencialą. Ką tai reiškia? Ne kartą rašiau apie lingvistinius kovos su leftistais būdus, t.y. kaip galime juos sustabdyti nepriimdami jų sąvokų, demaskuodami kad jie taip plauna mums smegenis ir t.t. Iš to matote kiek daug galima pasiekti kalbos pagalba. Mūsų įmonė – vertėjų biuras „Magistrai“ – padeda pasiekti panašaus poveikio privatiems klientams jų veikloje. Pavyzdžiui, jeigu reikia parengti verslo projektą, reklamą, kreipimąsi ir pan., pakreipsime tą tekstą kad jis optimaliai paveiktų šios komunikacijos adresatus. Tai tokia vertė iš manęs asmeniškai ir mūsų verslo. 

O jums linkiu mažiau galvoti apie valdžią, kaip ji jus nuskriaudė ir kiek liko skolinga. Daugiau žiūrėkite po nosimi, rūpinkitės artimaisiais, žiūrėkite kaip pasitarnauti žmonėms, su kuriais susieinate. Žodžiu, vietoj to, kad lietume apmaudą ir drebėtumėme dėl to kas laukia, susitelkime į praktinio, žmonėms reikiamo gėrio kūrimą.