Į smulkiųjų partijų gretas susirenka žmonės su padidintu vertybių ir teisingumo poreikiu. Stambiosios partijos, jų manymu, yra nepakankamai grynos vertybiškai, tad tikrai dorų žmonių reikia ieškoti antisisteminių jėgų gretose.

Iš tiesų, ten susirinkę daug įspūdingų žmonių, nepaprastai įdomu ir naudinga ir jais bendrauti. Pavyzdžiui, ne kartą rašiau kokią euforiją patirdavau bendraudamas su N. Venckiene ar štabo aktyvistais. Tą patį galiu pasakyti apie visas be išimties smulkiąsias partijas, su kuriomis teko susidurti. Tad drąsiai tvirtinu, kad ten įspūdinga ypatingų asmenybių koncentracija. Tai daro marginalią politiką tokia patrauklia, kad žmonės ten dažnai praleidžia visą savo aktyvų gyvenimą.

Tas, žinoma, prašosi paaiškinimo kaip toks įspūdingų asmenybių sambūris dera prie to, ką aprašiau pirmojoje dalyje - nuolatinis varymas vieni ant kitų ir tai, kad šių įspūdingų asmenybių veikla amžinai baigiasi niekuo. 

Jeigu dalyvaujant politikoje jums svarbiausia patirti kuo stipresnių įspūdžių, geriausia traukti į marginalią politiką. Ten su partijos lyderiais galėsite plepėti kiek telpa, beveik jokios partinės drausmės ir atsakomybės. Dėl visko kas nepavyksta, kaip jau sakiau, kalti niekšai ir išdavikai iš mūsų pačių gretų ir dar labiau iš gretimų partijų. O apie tai, kad labiausiai kalti stambieji politikai, manau ir priminti nereikia. 

Mažosios partijos yra neprilygstama vieta kaip diskusijų klubai, o kai reikia dirbti - kaip čia pasakius. Jau tikriausiai supratote, kad ten susirinkusi publika labiau mėgsta pakalbėti, o ne padirbėti. Juo labiau, kad darbų stoką galima teisinti itin ribotais finansais ir iš jų stokos sekančia neteisybe. 

Taigi apibendrinsime. Į smulkiąsias partijas ateina žmonės, siekiantys vertybinio grynumo. Ką turiu omenyje galite pamatyti paskaitę komentarus po mano pareiškimo, kad kandidatuoju nuo valstiečių. Vienas pastebi, kad valstiečiai iškirto miškus, kitas jaučiasi išduotas, nes Karbauskis neprisidėjo prie siūlymo iškart pulti aiškintis kuris leftistas nutekino informaciją K.Bartoševičiui, trečiam pakanka žinoti, kad tame sąraše yra A. Veryga...

Didžiosios partijos neįveikia tokių asmenų keliamos vertybinės kartelės. Žinoma, visiškai teisėta būtų pasidomėti ar tokią pat kartelę tas asmuo taiko ir sau. Bet, kaip žinote, pas mus niekas neprašo prieš smerkiant politiką pažvelgti į save.
Taip ir gaunasi, kad susirenka tikrai įdomių asmenybių, tačiau jie neugdo savo politinės nuovokos, nesutramdo ego, nemoka savęs disciplinuoti. Šita aukštų lūkesčių ir žemų standartų kombinacija lemia, kad norėjosi kaip geriau, gavosi kaip visada. 

Patekau pas valstiečius. Aišku, kol kas tai tik pirmas įspūdis, bet visgi. Dramos ir adrenalino, gėda ir sakyti, gal viso labo koks trečdalis. Ribotas priėjimas prie lyderių. Jei panorėčiau dūšią išsilieti su R. Karbauskiu, didelis klausimas ar pavyktų. Nebandžiau, bet ko tai avansu įtariu, kad jis tam nerastų laiko ir nematytų prasmės. 

Iškart pasijautė, kad ten žmonės moka daryti politiką ir geba save disciplinuoti. Smulkiose partijose visada jaučiausi politikos asas - be jokio apšilimo. Čia pirmą kartą aplankė jausmas, kad reikia tylėti ir mokytis. Žinoti savo vietą ir be reikalo nelįsti lyderiams į akis. 

Tad, galima sakyti, man prireikė poros dešimtmečių, kad priaugčiau iki pagrindinės politikos. Net ir šiandien negaliu garantuoti, kad kolegoms nekeliu šypsenos, bet visgi nemažai supratau. Kaip turi pasikeisti sąmonė, kad pereitum iš marginalios politikos į pagrindinę? Ar galima tuos įdomius žmones ištraukti iš mažųjų partijų ir nukreipti prasmingesniems darbams? Ko tam reikėtų? Apie tai trečiojoje ir paskutinėje dalyje.