Politikoje, kaip literatūroje, svarbiausia - ne siužeto vingiai, o moralinė logika. Kai jos nelieka, lieka tik farsas - su politikų patyčiomis ir šokiais, piktdžiugiškomis grimasomis "už žodžio laisvę", su Širinskienės katinais, su Juozapaičio cinišku reikalavimu LRT direktorei išdainuoti natą "si - bemol", su tyliu, bet labai realiu klausimu: "Kodėl mūsų krašte užsidarė dar vienos proto durys ir už tai niekas nebuvo nubaustas?"

Kur dingo politinė rinkėjo atmintis, kurią taip lengva nuvertinti, bet kurios praradimo kaina visada sumokama labai konkrečiai ir skaudžiai?

Žiūrint į opozicijos išsikalinėjimus Seime, iškyla konkretus klausimas: 

"Kodėl rinkėjų valia suvokiama ne kaip įsipareigojimas, o kaip laikinas mandatas manipuliacijoms ir patyčioms? Iš ko tyčiojatės, nabagai jūs, "elitiniai"?

Kodėl rinkėjas opozicijos "mužikėliams" yra tik trumpalaikės atminties subjektas?
Kodėl "užingridams" parlamentaro mandatas nėra pagarba tautai, o tik emocinis savanaudiškos rinkodaros triukas?
Kodėl jų politinė atsakomybė staigiai pakeičiama gerai surepetuota empatijos imitacija?
Kodėl konservatyno "mužikėliai", patekę į Seimą, taip greitai ištuština vertybes?
Kodėl sostinės gatvių banditėliai greitai susivienija ir ima veikti pagal nusikaltėlių gaujos principą, o padorūs "antros Lietuvos" žmonės veikia po vieną? Kodėl "kovotojams" už "laisvą žodį" ŽMOGUS" tampa ne vertybe, o retoriniu skėčiu, po kuriuo telpa bet koks sprendimas - net ir akivaizdžiai kenkiantis tam pačiam "žmogui"?
Kodėl "užingridinė" politika LRT ekranuose pateikiama vietoje realios, tikros ir į bet kurį klausimą atsakinėja tik "Kaščėjaus vyrai"?

Ką rodo tokie simptomai? Kodėl tikra kultūros ir politikos prasmė įkalinta patyčių erdvėje, nutylėjimų lauke?

Kodėl nutylima apie gilesnį jausmą - apie tautos nusivylimą šimonytėmis, asanavičiūtėmis, ulbinaitėmis, juozapaičiais
gentvilais, kodėl žmonės, kurie visa tai supranta ir tam priešinasi, nustumti "už durų", yra nei išklausomi, nei girdimi, kaip "nepakankamai išprusę", "nepakankamai subrendę" turėti nuomonę.

Kodėl jų balsas gali būti apeinamas, nes jie yra "žemesnio išsilavinimo" ir "mažesnių pajamų"?
Kodėl LRT "demokratijos fone" šie "statistiniai vidurkiai" neturi jokio balso?
Kodėl Juozapaičiai, Asanavičiūtės, Ulbinaitės, Šimonytės, Čmilytės ir visokie KGB - istai turi teisę tyčiotis iš Seimo nario mandato, menkinti valdančiuosius ir provokuoti tautą?
Kodėl įstatymus leisti jie patikėjo Širinskienės katinui?
Kodėl LRT tapo jų monologu, kuris Lietuvą ne jungia, o skaldo?
Kada ateis diena parodyti, kad "antros Lietuvos" balsas ir tautos nuomonė nėra formalumas?
Regionų žmonės nėra avių bandos nariai, kurie privalo sekti paskui sostinės "užingridinį" "tijūną".

Lietuvoje ne tik Masteikaitės ir Davidonytės yra žiniasklaidos ir kultūros dalis. Kiekvienas mes esame dalis - politikos, kultūros, sprendimų ir atsakomybės.
Ir to ignoruoti negalima.

Niekas neprivers išformuoti Valstybės kontrolę ar į LRT "karalienę" kreiptis "Jūsų didenybe".
O ką "didenybė" sugeba - parodė naujametinė laida.
Vien už tai MGB buvo galima atleisti 99 kartus be jokių auditų ir komisijų.

Turėkit gėdos, LRT "chunveibinai" jūs nelaimingi, kurie kartu su "užingridų" opozicijos "mužikėliais" Lietuvą baigiate išvaryti iš proto.
Žiauru, kai Monikitai palaikymą reiškia žmonės, esantys tiesioginiame jos pavaldume - čia jau lenda Michalkovo ūsai.

Ko trūksta Monikitos "laisvei"?
Kad milijonus apkarpė?
Tų milijonų "užingridinių tranų buveinei" - LRT - turėjo likti ne 80, o ne daugiau 50 - ties.
Nes gaudama atlyginimą, didesnį už prezidento, Monikita sugebės sau algą ir dar pasitrigubinti.
Už ką?

Monikitos akla gynyba siunčia žinutę visiems: vogti galima. Piktnaudžiauti galima. Pažeidinėti įstatymus galima. Nekreipti dėmesio į Audito išvadas - galima.
Svarbu tarnauti tinkamai, "teisingai" partijai.

Dar niekada Lietuvos istorijoje susikompromitavęs valstybinės įstaigos vadovas nebuvo taip demonstratyviai ginamas. Ne argumentais, ne faktais, o emocija ir baime.
Baime, kad jei leisime ištirti vieną, rytoj teks tirti kitus.

Tai - ne kova už žodžio laisvę. Tai - kova už privilegiją daryti, ką nori ir būti neatskaitingiems. Ir kuo daugiau žmonių tame dalyvaus, tuo greičiau "1984 - ieji" iš literatūros taps kasdienybe.

Dieve, Dieve, ir kur mes nueisime? Juk tai vyksta savame krašte.
Dabar, sutikus žmogų, ne ištiesi jam ranką ir nulenki galvą, tam, kad pagerbtum, o tam, kad įsitikintum, kuriai pusei jis priklauso.

Ar bus įmanoma atkurti pasitikėjimą žmogumi iš naujo?

…O eglutės vis dar spindi. Lyg priekaištas.

Anksčiau jas puošdavo per Kūčias, o dabar išpuoselėtos jos stovi nuo rudens vidurio ir dar ilgokai pastovės.
Gali ateiti laikas, kai jų nė nenupuošime, tik prarasime šventės laukimo džiaugsmą ir būsime nustumti į blizgučiais apibarstytą tuštumą.