- Kiekvienas pilietis turi pareigą ginti savo valstybę ir būti pasirengęs vardan jos paaukoti net ir gyvybę.
- Turėti valstybę nėra žmogaus prigimtinis poreikis. Todėl man atrodo kvaila aukoti savo gyvybę dėl dirbtinio, nenatūralaus darinio, kuris nekyla iš žmogaus prigimties. Juo labiau, kai matau, kad konkrečiai šio darinio valdžia daro viską, jog tas karas ateitų ir į mūsų kiemą.
- Tu ir vėl savo... Prie ko čia ta valdžia?! Juk ginti ir būti pasiruošus aukoti savo gyvybę reikia ne dėl kažkokios valdžios, o dėl savo tėvynės, savo gimto krašto, kuriame tu gimei ir užaugai! Kaip tu to nesupranti...!?
- Viską aš suprantu ir būtent todėl valdžia čia ir yra prie ko. Pirma, be valdžios, kaip tokios, nėra ir valstybės. Paradoksalu, bet manau, kad be jokios valdžios arba bent jau be tokios valdžios, kokia ji yra šiuo metu, nekiltų ir karas. Sakai, ginsi savo gimtą kraštą, o ne valdžią? Bet, ar ne ta valdžia ir bus kalta pradėjusi karą? Galiausiai, ar ne tos valdžios valia ir jos paliepimu tu lįsi į apkasus?
- Sustok, nesutinku! Aš ginsiu savo gimtą kraštą, nes būtent tokia ir yra mano prievolė - ginti gimtą kraštą.
- Klysti, mielasis, tu ne gimtą kraštą ginsi...
- Ta prasme?
- Tai dabar jau žinok, kad tos valdžios, kurios sakai ginklu neginsiąs, priimtas ir į apkaus tave stumiantis įstatymas yra visai ne apie tėvynės gynybą.
- Kalbi užuominomis, nesuprantu...
- Viskas labai paprasta: valdžios priimto įstatymo, kuris, sakai, įpareigoja tave "ginti gimtą kraštą", pavadinimas yra KARO PRIEVOLĖS įstatymas. Išgirdai mane? Pakartoju: KARO PRIEVOLĖS įstatymas. Tad, kokią tu prievolę turi? Atsakau ir pakartoju trečią kartą - KARO! - Ne..., hmm.., nu...
- Tai dabar jau supranti, kad valdžia yra visai ne apie tėvynės gynybą, o apie karą. Todėl ir dirba valdžia ne tam, kad rūpintųsi, kaip paruošti tave ginti savo tėvynę, o tam, kad tave paruoštų karui - jos pradėtam karui...
Pasakėčios moralas - nuotraukoje.
Skaityti komentarus