Ypač tragikomiška stebėti, kaip ir didieji antitrampistai, ir didieji trampistai nesugeba susivokti, ką reikia „palaikyti“.
Ir koks nors Ž.Pavilionis „palaiko“ D.Trampą, nors jo neapkenčia kaip velnias kryžiaus. Ir koks nors R.Valatka nepalaiko D.Trampo, nors yra toks pat kaip Ž.Pavilionis...

Ką palaikyti – tai idiotizmo viršūnė. Palaikyti reikia tik viena – Lietuvą. D.Trampas nėra nei pasaulio, nei Europos, nei Lietuvos prezidentas. Jis – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.
Taip, šoumenas, taip, save įsimylėjęs narcizas. Bet kitokio neturim. Jis gelbsti ne mus ir ne pasaulį. Mūsų interesai tiesiog objektyviai dabar sutampa.

Jam tikrai rūpi tik Amerika. Ir jis puikiai supranta, kad Ukrainos ir ES vadovai yra „norinčiųjų nuversti D.Trampą ir sulaukti JAV demokratų sugrįžimo koalicija“. Kad viskas daroma tam, kad jis ir jo Amerika pralaimėtų ateitį.
Ir mato, kurioje pusėje stovi Lietuvos protektorato pimpačkiukai. Jo asmeninių, jo valstybės ir jo Tautos priešų „koalicijos“ pusėje. Ir laukiame iš jo pagalbos ir supratimo?

Niekam mes niekada nerūpėjom ir niekam nerūpim. Niekas niekada mūsų negynė ir mūsų niekada niekas negins. Ir jokios divizijos mūsų neapgins – nei viena, nei penkios.
Tik prailgins kovas ir padidins sugriovimų mastą iki tos ribos, kai Lietuvos tiesiog nebeliks.
Tam mes juk ir esam, buferinė valstybė – kad sotūs ir tingūs europiečiai turėtų galimybę stebėti, kaip toli nuo jų gatvės kavinių žūsim. O jie po to pasirašys kompromisines sutartis ir toliau sočiai ir ramiai gyvens.

Ant geopolitinių įtakos sferų ribos esančios mažos valstybės išgyventi ir išlikti permainų epochoje gali tik balansuodamos tarp didžiųjų pasaulio galių.
Tik vykdydamos tokią sunkią, lanksčią ir išmintingą politiką, kad besigrumiančioms imperijoms būtų interesas ne mus pasidalinti, o išsaugoti esamą politinį statusą.

Tokia „specialiųjų karinių operacijų epocha“ prasidėjo. Liūdna ne tai, o kad situacijos pavojingumo ir lemtingų sprendimų (ar nesprendimų) pasekmių negrįžtamumo beveik niekas nediskutuoja.
Normalioje valstybėje jau virtų viešos, sąžiningos, atviros visiems diskusijos dėl valstybės ateities.

Liūdna, kad politiniu lygmeniu ši problema pas mus nėra net suvokiama nei politinėje klasėje, nei žiniasklaidoje.

Didiesiems sprendimų priėmėjams rūpi tik jų užpakalis ir ateitis – matyt, bus susitaikyta su bet kokia galimybe, jei tik ji bus asmeniškai palanki.