Tai sena ir gana nuobodi istorija. Pavargsti nuo konformizmo, oficialių tiesų, nuo privalomų nuomonių.


Išsaugai save, atsisakai mimikrijos, sumoki kainą ir galiausiai surandi bendraminčių. Ir tai natūralu, nes žmogus nėra vilkas vienišius.

Tačiau po kiek laiko paaiškėja, kad ir šioje bendruomenėje egzistuoja savos nerašytos taisyklės. Savi autoritetai ir savi tabu.
Savi „teisingi“ atsakymai, tikėjimo tiesos ir savi eretikai. Tik simboliai ir tikslai kiti.

Ir vieną dieną pagauni save galvojant - jeigu dabar pasakysiu, ką iš tikrųjų manau, savi manęs nesupras. Ir tada supranti, kad problema buvo ne ideologijoje ar įsitikinimuose kas yra kas.

Problema buvo tavo prigimtyje. Nes kiekviena revoliucija prasideda laisvamaniais ir baigiasi naujais taisyklių prižiūrėtojais.

Išsilaisvinęs iš svetimo kalėjimo žmogus dažnai pirmiausia pasistato savąjį, tik jaukesnį. Labai dažnai susergi "antikonformistiniu konformizmu".

Ir visą gyvenimą kovojęs prieš minios spaudimą atrandi kitą minią, kuri didžiuojasi kovojanti prieš minios spaudimą. Ir tampi jos dalimi.