°C
      2026 11 16 Pirmadienis

      Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

      Nuotrauka: Algimanto Rusteikos iliustr.

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2026-11-16 10:00:00

      Štai ir vėl išaušo pirmadienis. Ir lavonai vėl atsikelė pirmieji, nusiprausė, išsivalė dantis, pasitaisė šypsenas ir pradėjo naują dieną, kurioje nieko neatsitiks. Nes viskas, kas galėtų atsitikti, jau iš anksto uždrausta, pasmerkta arba paskelbta neatsakingu elgesiu.

      Gyvieji irgi atsikels. Išvirs kavos, pažiūrės pro langą į tą patį lapkritį, kuriame jau daugybę metų niekaip nesibaigia ruduo. Ir vėl eis į pasaulį, kuriame visi žino, ką reikia sakyti, ir beveik niekas nebežino, ką pats galvoja.

      O lavonai posėdžiaus. Svarstys, kaip pagerinti gyvenimą, kurio nebegyvena. Kaip padidinti laimę, kurios nejaučia ir kaip išplėsti laisvę, kurios bijo. Tarsis, kaip išmokyti žmones būti savimi, kad visi būtų vienodi.



      Ir priims nutarimą, kad gyvenimas gerėja. Nes nutarimas yra, o gyvenimo patikrinti nėra kam. Juk bukumas nėra proto trūkumas, proto kartais trūksta ir geriems žmonėms, kurie dėl to tik pasijuokia. O bukumas yra iškilmingas atsisakymas suprasti.

      Savanoriška proto savižudybė, už kurią dar mokamas atlyginimas, teikiami apdovanojimai ir kabinami ordinai. Ir kuo aukščiau bukumas užkopia, tuo mažiau jam reikia kopti. O apačioje jau stovi minios, laiko iškėlusios rankas ir laukia, kada ant jų nukris išėdų.

      O kai nukrenta, ploja, nes jeigu nukrito iš aukštai, vadinasi, buvo vertinga. Bet kartais kuris nors gyvas ima juoktis. Ne taip, kaip reikia, ne iš to, iš ko leidžiama. Ir tas juokas būna toks tikras, kad lavonai išsigąsta. Jiems atrodo, kad kažkas atidarė langą ir į vidų pateko oro.



      Tuoj susirenka komisija. Nustato, kad oras neatitinka reikalavimų. Langą užkala, žmogų išveda, o kitą rytą paskelbia, kad visuomenėje padaugėjo deguonies. Ir visi džiaugiasi. Tik naktimis, kai užgęsta ekranai ir niekas nebeaiškina, ką reikia jausti, lavonams kartais pasidaro neramu. 

      Jie guli savo šiltose lovose, apsikloję pareigomis, titulais, teisingomis nuomonėmis ir bukuomenės pasitikėjimu. Klausosi, kaip už sienos kažkas vaikšto, verkia, mylisi, nemiega iš skausmo. Ir nesupranta, kas ten, nes gyvenimas neįtrauktas į darbotvarkę.

      O blogiausia, kad jie ne visi mirę. Kai kurie dar gyvi, tik labai stengiasi tokiais neatrodyti. Jie viską supranta, tik bijo supratimą parodyti, net kartais "dašunta", kad meluoja, bet juk meluoja teisingai. Žino, kad tyčiojasi, bet tyčiojasi iš meilės.
      Jie viską naikina dėl ateities, kurioje nieko nebereikės naikinti, nes viskas jau bus sunaikinta. Ir čia yra didžioji bukumo pergalė – ne tai, kad kvailiai pradėjo valdyti protingus. Protingi išmoko gyventi taip, lyg būtų kvailiai.




      Ir net didžiuotis savo išmintingu prisitaikymu, nes gyventi lavonų pasaulyje labai patogu. Niekas nereikalauja tikrumo, juolab širdies. Užtenka teisingai judinti kalbos padargus.

      Gal dabar kažkur, tuščioje lapkričio gatvėje, po šlapiais medžiais, dar eina žmogus. Be tikslo, be šūkio, be jokio noro ką nors įtikinti. Eina ir žiūri į šviečiančius langus, už kurių visi irgi žiūri į pasaulį, kuo nors tiki ir kažko bijo.

      Ir staiga supranta, kad baisiausia ne tai, jog pasaulyje tiek daug lavonų. Baisiausia, kad prie jų galima priprasti. Ir vieną vakarą, grįžęs namo, gali net nepastebėti, kad veidrodyje jau nieko nebėra. Tik šypsena. Labai teisinga, graži, balta šypsena.



      Skaityti komentarus