°C
      2019 10 21 Pirmadienis

      Viktoras Uspaskich: Mano grįžimą į aktyvią politiką lėmė kelios priežastys

      Nuotrauka: BNS nuotr.

      Autorius: Darbo Partijos informacija
      2019-09-20 13:16:00

      Gaila, kad žurnalistai siekia savo tikslo, o ne kokybiškai informuoti skaitytoją. Štai mano tekstas, pataisytas ir išsiųstas žurnalistui.

      – 2015 metų pabaigoje sakėte, kad traukiatės iš politikos, jums jau gana, nuveikėte šioje srityje viską, ką tik galėjote nuveikti. Praėjo mažiau nei ketveri metai – ir grįžote į politiką. Kodėl taip radikaliai ir greitai pakeitėte nuomonę?

      – Buvo kelios priežastys. Iš pradžių pasitraukiau iš partijos pirmininko pareigų – atrodo, 2013 metais. Nes prieš rinkimus žadėjau, kad minimalus atlyginimas sieks 1500 litų, ir kitas priemones, kurios pagerins investicinę aplinką, bus sukurta daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Reikėjo tai daryti, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos.

      Kažkiek postūmio būta, privertėme Algirdo Butkevičiaus vyriausybę kai ką pakeisti, padidinti MMA. Bet iš esmės pasiekti kardinalų sprendimą nepavyko, niekas [mūsų] neišgirdo. Aš žadėjau, kad, jei neįvykdysiu pažado pasitrauksiu, nes tuomet nebeliks prasmės dalyvauti politikoje. Aišku, reikia pažymėti, kad rinkėjai mums ir nesuteikė tiek balsų, kad būtų galima priimti kardinalų sprendimą patiems.

      Pasitraukiau iš partijos pirmininko pareigų, bet dar buvau partijos narys. O iš partijos traukiausi 2015 metais. Tada jau traukiausi sąmoningai, buvau apgynęs diplomą, vadovavausi kita filosofija. Mane tikrai domina tie kiti, fundamentalūs, filosofiniai dalykai.


      – „Tie” – tai kurie?

      – Kitas gyvenimo būdas: sąmoningumo lavinimas, dvasinis kelias. Skaičiau paskaitas apie tai Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje.

      – Tai susiję daugiau su religija ar psichologija?


      – Tai psichologija vertybiniu pagrindu. Nepriklausau jokiai religijai. Kažkada buvau giliai pasinėręs į krikščionybę. Pastačiau dvi bažnyčias.



      – O kodėl nusigręžėte nuo krikščionybės?

      – Mačiau iš vidaus visą tą virtuvę. Pamačiau, kad ten labai daug ritualinių dalykų pastatytų ant konvejerio. Manęs tai netenkina. Neradau to, ko norėjau. Tikrai tikiu, kad nuodėmes reikia atidirbti, o neišpirkti, kaip dažniausiai vyksta pas mus. Atėjai, paaukojai, o tiksliau sumokėjai ir tau nuima nuodėmes, ir vėl eini tas nuodėmes daryti. Toks konvejeris manęs netenkina, jis neveda į dvasinį lavinimą, sąmoningumo kėlimą.

      – Kalbate apie Rusijos stačiatikių Bažnyčią?

      – Stačiatikių ar katalikų – nėra didelio skirtumo. Mano dvasinis tėvas ir mokytojas – katalikas tėvas Stanislovas. O Jėzus Kristus visur tas pats. Kai matai, kad žmogus iš restorano kartais išeina laimingesnis nei iš bažnyčios, susimąstai, kodėl taip yra.

      Į bažnyčia eini tam, kad išsilaisvintum ir išsilavintum, tai turėtum išeiti iš jos lengvas, švarus, džiaugsmingas. O aš mačiau, kad vyksta kiti dalykai. Ir pats vaikštau į bažnyčią, matyt, egoizmo vedamas, tikėdamasis, kad galiu kažko išmelsti ir išprašyti, vis tik taip, pastačiau nuo nulio dvi Bažnyčias, ir šiaip daug padėjau, tai dangaus kanceliarija turėtų pliusą uždėti. Iš prigimties esu tikintis žmogus, ir mano mama buvo labai tikinti. O iš tikrųjų buvau pakankamai tamsus, Bažnyčią pirmiausia reikia statyti savo viduje, širdyje.

      Paskui pradėjau domėtis Rytų visais tais keliais. Ir suradau beveik viską tą patį, tik kitokiais ritualais, bet irgi pastatytais ant konvejerio. Tęsiau paieškas. Ir atėjo supratimas, kad Dievas vienas, Jis nepriklauso jokiai religijai, visos religijos priklauso tam pačiam Dievui, ir nė viena religija negali Jo savintis. Ir dabar nepriklausau jokiai religijai tame pavidale kokiame jos yra, bet esu krikštytas, ir skaitau save krikščioniu vertybine prasme. Todėl atlieku kasdieninę rytinę dvasinę praktiką, tai – pasikrovimas visai dienai ir tiesioginis bendravimas su Dievu.



      – Kaip bendraujate? Medituojate?

      – Galima vadinti meditacija, nors tikra meditacija, tai yra absoliuti tyla. Žmogus yra vienintelė būtybė šiame pasaulyje, kuriai suteikta galimybė kurti. Kitos būtybės eina Dievo griežtai nustatytu keliu, ir turi atlikti tik tai, kas joms numatyta, kaip, pavyzdžiui, karvės nepririši saugoti namo, o šuns ganytis laukuose ir gaminti pieną.  Kiekviena būtybė turi savo paskirtį, dienos režimą, maistą. Tai mes, žmonės, prisigalvojame sau įvairių dalykų, nuo kuriu patys ir kenčiam. Dievas žmogui suteikė laisvą pasirinkimą ir kuriamąją galią. Ir pirmoji kūrybos stadija – galvose, mintyse. Tad kai vyksta pirmoji kūrybos stadija tavo mintyse, tai galima pavadinti meditacija.

      – Mes truputį nukrypome. Sakėte, kad kiekvieną rytą pradedate tiesiogiai bendraudamas su Dievu ir…

      – Sekundėlę. Jūs pavartojat žodi – meditacija. Mes turime medituodami kurti. Tai labai plati tema, mes jos neaprėpsime. Trumpai tariant, mums suteikta galimybė, mes galime daug ką nuveikti, tik reikia šiek tiek susipažinti su gamtos dėsniais. 

      Netikintieji gali tai vadinti ne Dievo energija, o kvantiniu lauku. Kas yra kvantinis laukas? – jis yra visur, mes randamės jame. Kas yra Dievas, Jis yra visur, mes Jame. Kalbant trumpai ir buitiškai. Kvantas yra tai, kas vienu metu vyksta visur. Ir jei patenkate į kvantinį lauką, tai galite ten daug ką nuveikti, nes jūsų kuriamoji energija skleidžiasi visur.  Todėl meditacijos metu, jūs turite ten papulti, jei norite ką nors kurti, čia, labai, labai grubiai ir trumpai pasakyta. Galima dar naudoti terminus sąmonė, pasąmonė.

      – Sakote, kad rytais bendraujate tiesiogiai su Dievu.

      – Rytais visada turiu dvasinę praktiką.

      – Kaip ji atrodo?

      – Nuteikinėju save naujai dienai. Pasikraunu, įjungiu kuriamąją energiją visai dienai. Ji susideda iš keturių dalių. Pirma – padėkoju už visa tai, kuo naudojuosi, už aplinką, vaikus, tėvus, tai, ką valgau ir kuo kvėpuoju ir t.t. Antras – atsiprašyti visų, kuriuos žodžiais ar nesąmoningai mintimis galėjau įžeisti. Kai, apsivalius nuo netinkamų savybių, prašau palaiminimo pasikrauti geros kosminės, gamtos, ar visatos energijos, kaip bepavadinsi, nepagadinsi.

      Ir kiekvienam atvejui – paprašyti Dievo palaiminimo.

      Ir ketvirtas, paprašyti palaiminimo džiaugtis tuo, ką gavai per rytinę dvasinę praktiką. Visa tai turi išryškėti emocionaliai fiziniame lygmenyje. Taip pasikrovęs, nebegali tą dieną niekam blogo žodžio pasakyti, įžeisti. Tavyje koncentruojasi kuriamoji energija. Šita rytinė dvasine praktika – tai ne atmintinai išmoktos maldos, o tavo aktualijos, tai kuo tu gyveni kasdien, tą dieną.  Ir aš tai kasdien darau.



      – Tai jūs rytais tiesiog sėdite fotelyje…

      – Na, nebūtinai fotelyje, pas mane skirtingose vietose, vis kitokia aplinka. 

      – Kokia aplinka?!  Sakėte – ne fotelyje. Gal gulėdamas ant kilimo?

      Ne. Tai galima daryti ir traukinyje, ir lėktuve. Bet turiu ir kambaryje specialią vietą. Nėra atmintinai išmoktų maldų, kalbų apie aktualijas, kurioms turite save paruošti. Jau ir taip per daug jums pasakiau, nes daugumai tai yra neįprasta.

      Na, o kalbant apie tai, kodėl aš vėl čia, politikoje?

      – Priminsiu, kad prieš ketverius metus sakėte besitraukiantis iš politikos, nes jau viską nuveikėte. O dabar, grįždamas, pats sau prieštaraujate. Ne viską nuveikėte?

      – 2015 metais išėjau sąmoningai ir norėjau užsiimti tik ta minėta veikla. Kai partijoje pasikeitė vadovybė, aš nesikišau. Bet jie pradėjo elgtis nelabai gražiai mano atžvilgiu. Vieną dieną į mano kiemą Kėdainiuose atvažiavo gal 200 partiečių. Ir pasakė: „Arba tu grįžk, arba mes išsivaikštome ir bus sužlugdyta partija, su šita vadovybe neįmanoma dirbti”.

      Tai buvo vienas iš paskatinimų. Kitas paskatinimas – tie, kurie tikėjosi paruošti savo užpakaliams kelias šiltas vietas Seime, ar dar kur nors, pasisavinti Darbo partijos valstybės dotaciją ir nueiti kartu su Kirkilu, ne tik valėsi savo purvinas kojas į mano mundurą, bet ir vykdė nešvarią kampaniją, kuri galėjo nuvesti iki teismų, prokuratūros. Jie įkalbinėjo žmones liudyti prieš mane ir pan.

      Ir galų gale aš grįžau. Štai jums atsakymas į klausimą – kodėl. Todėl, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai. Kiekviena situacija duodama tam, kad kažko išmoktum. 

      Bet tai ne viskas,  aš Strasbūre po vieno posėdžio išėjau iš Europos Parlamento pastato ir apie dešimt kilometrų ėjau galvodamas: „Ką aš čia veikiu? Juk aš visko turiu, man visko gana. Ko man čia dar reikia, blin?”

      – Gal teisinio imuniteto?

      – Tai kad aš neturiu jokių bylų.

      – Na, žinote, jų gali vėl atsirasti.

      Aš taip negyvenu, pagal mano filosofiją, na ir gamtos dėsnius, praeities ir ateities laiko nėra, yra tik dabartis, gyvenimas vyksta tik dabartyje. Todėl kai atsiras, tada ir galvosim, dėl ko tai man? Kokia pamoka atėjo?

      Tai štai einu aš Strasbūre ir galvoju apie visa tai. Ir gaunu atsakymą į savo klausimą: gyvenu harmoningai, o viduje, matyt, sėdi toks neatidirbtas kirminukas. Nesu visiškai švarus. Vadinasi, turiu papulti į tokią situaciją, kuri mane turi supurtyti, kažką sužadintų, ištrauktų neatidirbta savybė, tą kirminuką. Nes harmoningoje aplinkoje jis neišlenda į paviršių. Ir tada dvasinis lavinimas praktiškai sustoja.

      Vadinasi, turiu augti, sąmoningumas turi kilti. Ir ateina tokia mintis, kad turiu tokiu kaip Vytautą Landsbergį pripažinti savo mokytoju. Mokytoju, kuris sugeba sužadinti manyje ta kirminuką, ištraukti į paviršių tas savybes, kurias dar turiu tobulinti.

      – Kirminą?

      – Ištraukti į paviršių neapykantą, tai yra savybė, kuri sąmoningam žmogui turi būti nebūdinga. Vytautas Landsbergis  sugeba iš kito žmogaus ją ištraukti ir parodyti: „Tavyje yra tas kirminas. Tu turi jį išvalyti, pakeisti savyje tą savybę.”

      – Palaukite: kaip Vytautas Landsbergis jums parodė, kad jumyse yra kirminas?

      – Landsbergio pusė tautos nekenčia. Aš pripažįstu jį kaip dvasinį mokytoją. Nes jis didelei Lietuvos tautos daliai parodo, kad pas jus yra daug negerų, piktų, neapykantos savybių. Aišku, tauta tai dar turi suvokti, o tam reikia kažkiek žinių. Reikia suvokti šitos visatos struktūrą ir kaip ji veikia.  Aišku man tai pliusas, kad jis manyje sužadino, o dėl jo yra kita kalba. Nes jis veikia per žemesniąją prado savybę. Šiaip dvasinis mokytojas, kuris pats lavinasi, tobulėja, turėtų dirbti per aukštesnįjį pradą. Nes žemesniojo prado savybė – tai žemesnioji energija. Reikalas tas, kad jis pats nepraeina pamokos.

      Landsbergis sugeba pusėje tautos iškelti tą jausmą į paviršių, o kiekvieno žmogaus pareiga – tą savo savybę išvalyti, pakeisti, išlavinti, tokia yra pamoka šitoje žemėje. Jis, pagal gamtos dėsnius ir visatos struktūrą, yra dvasinis mokytojas. Jis sugeba iš masės žmonių ištraukti neapykantos savybes į paviršių ir parodyti, kad juose tūno tas kirminas, ta neapykanta su kuria kiekvienas turi dirbti.

      Kai viskas ramu, tas pyktis glūdi kažkur giliai, o Landsbergis sugeba jį ištraukti. Perfrazuojant liaudiškai, jis sako: „Viktorai, tavyje jis yra, tu turi taisytis”. Mano grįžimo [į politiką] priežastis – ta, kad dar turiu tą savybe, kurį reikia išlavinti. Ir šiandien aš labai daug padirbėjau su savimi: tapau dar ramesnis, sutvarkytas, subalansuotas. Šitos pamokos duoda signalus, ir jeigu mes neatkreipiam dėmesio, pereina į fizinį lygmenį. Jei ir čia nekreipiam dėmesio, pradeda veikti organus ir labai rimtai.

      Anksčiau turėjau nevaldomą nervinį tiką, podagrą, piktybinį augliuką po akimi ir t.t. – šiandien viso to nebėra. Nėra jokių apčiuopiamų ligų, energija švari, spaudimas geras, kraujas subalansuotas. 

      – Ir nebekyla pyktis ant Landsbergio?

      – Ir nebekyla.



      – Tai būsimame Seime galės būti harmoninga Darbo partijos koalicija su konservatoriais?

      – Aš to nesiekiu. Kalbu apie save. Aš lavinuosi. Vienas  žmogus sugeba tau sukelti juoką, o šitas – ištraukti neapykantą, bet šita neapykanta YRA TAVYJE! Ir tai yra ne kas kitas, kaip ŽMOGAUS NETINKAMA SAVYBĖ. Mokytojas, kuris mokina tautą, šiaip turi veikti per aukštesnįjį pradą, o Landsbergis, deja, eina trumpesniuoju keliu –  tik sukelia piktumą, o žmonės toliau nežino, ką su tuo daryti. Reikia žiūrėti globaliai, suprasti visatos struktūrą – o aš tuo užsiiminėjau, apgyniau diplomą iš tos filosofijos.

      – O ką pasakytumėte apie Ramūną Karbauskį? Rastumėte su juo bendrą kalbą?

      – Nežinau. Nebuvo poreikio su juo kalbėtis ir ieškoti kontakto.

      – Atrodo, kad santykiai su juo nėra geri?

      – Man jis nereikalingas. Seime mes frakcijos neturime. Kažkada, labai seniai, mes buvome susitikę – Kėdainiuose, mano namuose. Aš iš karto įvardijau, kad jis – napoleoniško būdo žmogus. Jis negirdi kitos nuomonės, ir mano, kad tik jis – teisingas.

      Šiaip aš manau, kad jis – Lietuvos patriotas, Lietuvai nieko bloga nelinki, bet neturi kompetencijos, sumanymų, ką reikėtų daryti, kad Lietuva geriau gyventų. Štai kur problema.

      – O Saulius Skvernelis turi tos kompetencijos ir sumanymų?

      – Irgi neturi. Ir vienas, ir kitas turi pakankamai tvirtą stuburą, ir tai gerai. Bet, deja, nė vieno sprendimo nėra, kuris pagerintų investicinę aplinką, o bet koks gyvenimas ir ekonomika prasideda nuo šito.

      – Kurios politinės partijos jums būtų priimtiniausios formuojant valdančiąją koaliciją būsimame Seime?

      – Nematau tarp jų jokio skirtumo. Visos ideologijos seniai devalvuotos. Visos partijos nori nuveikti ką nors gera. Niekas nenori nuvesti Lietuvos neteisingu keliu ar į Rusiją, kryptis – aiški, ir aš ją palaikau, nes aš pats – proeuropietiškas žmogus.

      Skaityti komentarus