Kokiomis aplinkybėmis kūrėsi Lietuvos Respublika ir kokią ją matė Lietuvos nepriklausomybės aktą pasirašę signatarai?

 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas buvo vienas žingsnių kelerius metus trukusiuose kontaktuose tarp Lietuvos inteligentijos ir okupacinės Vokietijos valdžios. Kiekviena pusė bandė iš tų kontaktų kuo daugiau laimėti: vokiečiams reikėjo, kad tam tikri komitetai, besiskelbiantys, kad jie atstovauja tautoms, Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Pabaltijo gubernijose, Suomijoje paskelbtų atsiskyrimą nuo Rusijos. Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas, vokiečiams rūpėjo išmušti iš šio karo Rusiją, sutelkiant visas jėgas prieš sąjungininkus vakaruose. Brest-Litovske 1918 m. pradžioje jau vyko taikos derybos, bet bolševikai nebuvo lengvai palenkiami, todėl reikėjo spaudimo priemonių. Lietuvos nepriklausomybė, kurią Lietuvos Taryba šiaip jau pirmąsyk paskelbė 1917 m. gruodžio 11 d., kaip ir buvo dalis tokio spaudimo.

Savo ruožtu Vokietijos kariuomenės 1915 m. okupuotame krašte susitelkęs inteligentų būrys, kurį sudarė kunigai, Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai ir kiti veikėjai, siekė iškelti nepriklausomos Lietuvos klausimą tarptautinėn arenon. Jiems buvo aišku, kad Pirmajame pasauliniame kare nebus taip, kad nugalės ir Rusija, ir Vokietija. Kuri nors viena pusė vis vien pralaimės, ir tai buvo bandoma išnaudoti. Vokiečiai siūlė lietuviams sandorį ir Lietuvos Taryba tuo pasinaudojo. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23 d., bet pagal gruodžio 11 d. nutarimo, o ne pagal vasario 16 d. nutarimo sąlygas. Bet tai dar nieko nereiškė. Vokietija leido formuoti Lietuvos Tarybai vyriausybę tik 1918 m. spalio pab., kai buvo aišku, kad karą ji pralaimėjo, bet išvedė kariuomenę iš Lietuvos tik 1919 m. Taigi turėjo praeiti kiek laiko, kol Lietuvos Tarybos projektas realizuosis.

Beje, 1918 m. vasario 16 d. nutarimas skelbė „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“, bet dar ne respubliką. Respubliką paskelbė tik Steigiamasis Seimas 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje. Na ir, žinoma, pati respublika nesikūrė; ją reikėjo sukurti, ir reikėjo padaryti tai pakankamai nedėkingoje geopolitinėje situacijoje.

Kokie buvo pagrindiniai klausimai, kuriuos skirtingų pažiūrų inteligentams (signatarams) reikėjo suderinti?

1917–1918 m. sandūroje vienas esminių buvo klausimas, kiek toli Lietuvos Taryba gali angažuotis Vokietijos planams. Gruodžio 11 d. deklaracija turėjo tą pačią pirmą pastraipą kaip vasario 16 d. nutarimas, bet antroji anos deklaracijos pastraipa skelbė glaudžius sąjunginius ryšius su Vokietija. Siekiant įveikti Lietuvos Tarybos kairiojo sparno opoziciją tokiam subordinavimuisi Vokietijai, vasario 16 d. nutarime šios antrosios pastraipos nebeliko. Vietoj jos atsirado nuostata, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ Tai buvo nepaprastai svarbus pakeitimas, kadangi Lietuvos Taryba, kaip žinome, jokio tautos mandato neturėjo. Planuota, kad galutinius valstybės teisinius pamatus nustatys Steigiamasis Seimas. Tiesa, tuo metu tikriausiai niekas negalėjo pagalvoti, kad jo rinkimų reikės laukti dvejus metus.

Kitas svarbus klausimas – santykiai su kaimynais. Lietuvos Tarybos paskelbė Lietuva pasaulio akyse atrodė kaip vokiečių tvarinys. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet vokiečiai laikė Lietuvos Tarybą įrankiu, o tuo pat metu žaidė žaidimą su lenkais ir kitomis tautomis. Lietuviai nebuvo naivūs ir puikiai suprato, kad šitos reputacijos jiems reikės atsikratyti, ką jie ir pradėjo daryti vos tik buvo sudarytos Kompjeno paliaubos. Bet lietuviai taip pat suprato, kad lemiamos įtakos tam, kaip realizuosis (ir ar išvis realizuosis) nepriklausomos Lietuvos projektas turės Lenkijos klausimo sprendimas. Lenkų nacionalinio sąjūdžio veikėjai neturėjo vieno sprendimo, kokios turės būti Lenkijos rytinės sienos, tačiau ir lenkų tautiniai demokratai, ir socialistai buvo vieningi dėl to, kad Lietuva turės būti vienaip ar kitaip įjungta į būsimąją Lenkiją. Todėl Lietuvos Tarybos gruodžio ir vasario nepriklausomybės deklaracijos, kuriomis jinai, be kita ko, aiškiai pasisakė dėl sostinės Vilniaus, negalėjo nesukelti neigiamos Lenkijos reakcijos. Vėliau lenkai kelerius metus bandė lietuvius visaip palaužti: 1919 m. rengė Lietuvoje sukilimą, bet, skirtingai nei Didžiojoje Lenkijoje (Poznanės provincijoje), čia jiems to padaryti nepavyko. Galiausiai 1920 m. su lenkais reikėjo stoti į atvirą konfliktą, kurio kaina buvo tai, kad Vilnių tarptautinė bendruomenė faktiškai pripažino Lenkijai. Bet Lietuvos nepriklausomybę pavyko išsaugoti. O tai ir buvo viso lietuvių nacionalinio sąjūdžio esmė nuo XIX a. pabaigos – atsiskirti nuo lenkų.

Ar pasirašydami aktą jie apibrėžė ir ar galėjo konkrečiai apibrėžti atkuriamos Valstybės teritoriją?

Lietuvos teritorijos samprata nacionalinio sąjūdžio raštijoje kristalizavosi pamažu nuo XIX–XX a. sandūros. Tačiau, skirtingai nei Estijos Mapiajevas ar Latvijos Tautos Taryba ir laikinoji vyriausybė, kurios, skelbdamos nepriklausomybę kiek vėliau, apibrėžė šių valstybių ribas, Lietuvos Taryba tikslaus Lietuvos ribų apibrėžimo nepriklausomybės deklaracijoje nepateikė. Tačiau Lietuvos Tarybos nariams buvo apsisprendę dėl to, kad Lietuva bus kuriama etnografinėse sienose, kurias per Pirmąjį pasaulinį karą buvo daugmaž apibrėžęs Petras Klimas. Tiesa, taikant šį principą, būta išimčių. Pvz., lietuviams buvo visiškai aišku, kad Vilnijoje etnografinis principas negalios, todėl P. Klimas, apibrėždamas lietuvių rytinę ribą, tenai ieškojo ne lietuviakalbių, bet katalikų toliausio pasklidimo. Panašiai buvo laviruojama 1918 m. pabaigoje pradėjus reikšti teritorines pretenzijas į dalį Rytų Prūsijos. Oficiali statistika rodė lietuviakalbių dominavimą tik dviejose šiauriausiose Rytų Prūsijos apskrityse, Klaipėdos (be miesto) ir Šilokarčemos (dab. Šilutė), bet lietuviai reiškė pretenzijas į kur kas didesnę teritoriją. Buvo ir daugiau „nukrypimų“ nuo etnografinių argumentų apibrėžiant, kas yra Lietuva. Bet iš tiesų klausimas, kokios bus Lietuvos sienos, tuo metu didžiąja dalimi priklausė nuo tarptautinės padėties pokyčių. 1918 m. vokiečiai vis dar matė Lietuvą kone iki Brest-Litovsko (dab. Brestas Baltarusijoje) pietuose. 1919–1920 m. buvo visiškai realu, kad visa Lietuva taps bolševikine respublika, panašiai kaip nutiko Ukrainai ar Gruzijai. Faktinė rytinė siena, kurią lietuviai vėliau visą tarpukarį vadino „laikinąja administracine riba“, buvo nustatyta 1923 m. Tokie didmiesčiai kaip Vilnius ar Gardinas, kuriuose Lietuvos vyriausybė laikinai kontroliavo padėtį 1918–1920 m., liko Lenkijai. Vakaruose ribos buvo nustatytos 1923 m., įvykdžius Klaipėdos užėmimo karinę operaciją. Netgi ginčams su Latvija dėl sienos išspręsti reikėjo kviestis tarptautinį tarpininką. Akivaizdu viena, 1918 m. vasario mėn. Lietuvos Tarybos nariai Lietuvą tokiomis sienomis, kokioms jinai egzistavo 1923–1939 m., tikrai vargu ar galėjo įsivaizduoti.

Kokį poveikį turėjo Abiejų Tautų Respublikos kultūrinis, teisinis palikimas Lietuvos Respublikos atkūrimui? 

Pasikartosiu, buvo atkurta Lietuvos valstybė, o ne respublika, ir atkuriant ją, buvo aiškiai deklaruota, kad toji Lietuva yra atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Iš esmės tai reiškė, kad jokia nauja Abiejų Tautų Respublika, lietuvių politinio elito daugumos nuomone, tuo metu nebuvo įmanoma. Tačiau, be abejo, tai, kad valstybė deklaracijoje buvo atkuriama, o ne kuriama iš naujo, kaip ir tai, kad sostine buvo paskelbtas Vilnius, laikytina akivaizdžiomis nuorodomis į LDK tradicijos savinimąsi.

Tęstinumo ryšių nutiesimai su kadaise egzistavusiomis tautomis ir valstybėmis šiame Europos regione paplito ankstyvaisiais naujaisiais laikais, kai kiekviena tauta norėjo turėti kuo labiau „prestižinę“ kilmę. Tačiau vasario 16 d. nutarime tęstinumo ryšių deklaravimas, suprantama, nebuvo vien naujos valstybės „genealoginio prestižo“ klausimas. Simonas Daukantas moderniesiems, tautiškai angažuotiems lietuviams įskiepijo, kad LDK yra „senovės lietuvių“ valstybė, kuri žlugo dėl lenkų intrigų. Todėl skelbdami valstybės atkūrimą, Lietuvos Tarybos nariai neabejotinai suvokė taisą nedovanotiną klaidą, kurią kadaise padarė „senovės lietuvių elitas“.