°C
      2019 12 10 Antradienis

      Arkivysk. G. Grušas: nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis

      Nuotrauka: ELTA nuotr.

      2019-11-22 15:00:00

      Arkivyskupas Gintaras Grušas savo pamoksle 1863 m. sukilėlių palaikų laidojimo ceremonijoje dėkojo kariams už jų gyvybes, paaukotas dėl mūsų laisvės ir kartu su visais susirinkusiais Vilniaus arkikatedroje  bazilikoje meldė jiems Dievo gailestingumo.

      Arkivyskupas pažymėjo, kad Dievo plane niekas nevyksta atsitiktinai. Prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai, kuriuos šiandien laidojame, ir dabar mums skelbia aktualią žinią. (...) Žinią, kad  laisvė ir žmonių lygybė yra giliai bendražmogiškos ir giliai krikščioniškos vertybės. Tai vertybės, kurios kyla iš pačios žmogaus prigimties ir dėl kurių ne tik verta, bet ir būtina kovoti. Bažnyčia visada vertino laisvę: sąžinės laisvę, tikėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę, nes tik laisvas žmogus gali mylėti, tik laisvas gali kurti.

      (...)  Dievas kiekvienam iš mūsų yra davęs ypatingą ir tik mums skirtą misiją, kuri niekada nevyksta izoliuotai. Vieno žmogaus gyvenimas, darbai ir mirtis paliečia kitus. Todėl esame atsakingi, kokį įspaudą paliksime istorijoje ir žmonių širdyse.

      Kiekvienas turime vietą didžiajame Dievo plane. Vietą ir misiją, kuri retai kada būna lengva. Evangelijos skaitinyje girdėjome gana kietus Jėzaus Kristaus žodžius: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių„ ( Jn 12, 24). Jėzus aiškiai suvokė misijos ir tarnystės kainą: norėdamas duoti vaisių, neišvengiamai turėsi kažką aukoti. Kartais net savo gyvybę. Žinodamas, kas jo laukia, Jėzus sako: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). Panašiai sureagavo ir Zigmantas Sierakauskas, kai pas jį į Peterburgą atvykęs sukilėlių komiteto narys Aleksandras Oskierka paprašė, kad šis taptų Kauno vaivadijos kariniu viršininku. Jis tarė: „Tuo man atneši mirties sprendimą!“ Tačiau pareigas priėmė. „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Sierakauskas, būdamas išsilavinęs ir gerai išmanantis karybą, puikiai suvokė, į ką leidžiasi. Jis suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, kad sukilėliai stokojo ginklų. Jis buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimyninį gyvenimą... Jis turėjo ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė, buvo stipresnis nei asmeninės laimės siekis, pamoksle sakė arkivyskupas.

      Esame pašaukti laisvei. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra pašauktas į šventumą. Kai pamirštame savo sukūrimo šaknis, bandome vieni kitus pavergti, užkariauti. Tai kartojasi istorijoje prisidengiant įvairiais pagrindais: nacionaliniais, teritoriniais, netgi religiniais. Kai valdžia nebemato žmogaus kaip Dievo kūrinio ir suvaržo jo teises, pasaulyje atveriamos durys blogiui, kuris, risdamasis kaip sniego gniūžtė, išvirsta į totalitarines sistemas ir siaubingus karus.

      „Šiandien matome, kaip mūsų popiežius Pranciškus atkakliai ir drąsiai veikia gindamas pačius vargingiausius, išnaudojamus, „paribių“ žmones, pabėgėlius. Matome, kaip greitai jis reaguoja, tiesiai ir aiškiai prabildamas apie karinius veiksmus ir teroro išpuolius, ragina galinguosius atsitokėti. Šventasis popiežius Jonas Paulius II dar „Solidarumo“ laikais žmonėms kalbėjo: „Jie neišsigąs jūsų ginklų, bet išsigąs jūsų žodžių.“ Apie didžiulę žodžio galią liudija ir atsiminimai apie kun. Antaną Mackevičių, dar vieną iš sukilimo vadų, kuris, nors ir ne Vilniuje nužudytas, istorijoje stovi greta Kalinausko ir Sierakausko. Prisimenama, kad „tardymo metu paklaustas, kaip verbavo sukilėlius, kun. Antanas atsakė: žadėjau jiems tik vieną dalyką tėvynės laisvę“. Kalinauską vienas iš sukilimo vadų Jokūbas Geištoras apibūdino kaip „kraštutinių pažiūrų, ištvermingą, pasiaukojantį, liepsnojantį patriotą gražiausią nepalyginamojo sąmokslininko tipą, kuris mokėjo dirbti ir slapstytis. Jis turėjo nepaprastai gilų teisingumo supratimą“. Jis buvo ne tik vadas, bet visų pirma stiprus įkvėpėjas“, sakė G. Grušas.

      Pamoksle arkivyskupas pažymėjo, kad suimtas ir sužeistas Sierakauskas apie nukautus sukilėlius, kuriuos kažkas pavadino „nelaimingaisiais“, pasakė: „Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!„ Čia prisiminkime ir kategorišką Kalinausko viziją: „Tik tuomet gyvensime laimingai, kai ant mūsų sprando nebebus visai maskolių.“ Visa tai liudija apie tvirtą tikėjimą kovos prasmingumu, apie viltį, kuri pranoksta dabarties įvykius, apie gebėjimą žvelgti į ateitį, kurios patiems nepavyks sulaukti, bet kuri bus geresnė būsimoms kartoms.

      „Jei kviečių grūdas apmirs, jis duos gausių vaisių“. Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis. Ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais. Jų mirtis nebuvo beprasmė šiandien jiems turime dėkoti už laisvę“, be kita ko, sakė arkivyskupas G. Grušas.

      Skaityti komentarus