Palaima būtų įmanoma tik tuomet, jei baigtųsi karas mūsų mintyse. Ir tas karas gali baigtis. Ne taip sunku virš jo pakilti. Kaip moko Ošo, tam reikia mūsų sąmoningumo.

Pradėk stebėti savo galvoje aidintį triukšmą. Pamažu ne tik pastebėsi, bet ir suvoksi, kad tavo galvoje – tikras beprotnamis. Ir tokiame košmare tenka nuolat gyventi!

Kai stebėsi tą triukšmą, įvyks stebuklas: tai, ką stebi, dings, tarsi išgaruos iš galvos. Ir tą akimirką, kai triukšmas dings, liksi vienumoje su tyla. Iš pradžių rasis tik trumpi intervalai, pertraukos tarp minčių. Jų – tylos langelių metu – galėsi žvilgtelėti į tikrąją, minčių neužgožtąją realybę. Pamažu tylos tarpai ilgės, bus vis dažnesni.

Senovės išminčiai paskaičiavo, o Ošo su jais visiškai sutinka, kad, kai žmogus prabūna visiškoje vidinėje tyloje keturiasdešimt aštuonias minutes, jis pasiekia nušvitimo būseną, patiria absoliučią palaimą. Po to kelio atgal jau nėra. Žmogus išėjo už laiko ribų. Jis pateko į savo esybės centrą.

Kaip moko Ošo, tą gali pasiekti kiekvienas norintis. Pradėk medituoti susitelkdamas į mintis ir pastebėsi, kaip ima keistis viskas: mintys nurimsta, tyla išsitęsia, harmoningas tampa ne tik vidus – išorė ima atspindėti tai, kas esi viduje. Harmonija žmogaus viduje pritraukia harmoniją ir į išorę. 

Praktika daro stebuklus. Išbandyk!