Ir... Jau pirmus žingsnius žengdama nejučiom imu šypsotis. Dar keli metrai ir laimės banga plūsteli visu kūnu! Saldu saldu, gera gera, šilta šilta, jauku jauku... Čia mano namai! Taip, mieste, ne kur sodyboje. Bet - namai! Ausys pagauna vaikų žodžių nuotrupas, pasivaikščiodami lėtai juda senukai, mamos stumia vežimėlius... Ir liepos! Jų čia tiek daug! Kvapas smelkiasi, glosto, sūpuoja, šildo, kutena visas jusles... Gera!.. 

Niekur neskubu. Mintys lėtai tursena greta ir leidžia mėgautis akimirka...

Mėgstu keliauti svetur. Pamatyti naujus miestus, jūras, kalnus, girias, upes, uolas, šaltinius, bet... Sava šalis ir sava kalba saldūs kaip tas medumi nosį kutenantis liepų kvapas. 

Apkabinu šakelę ir traukiu traukiu aromatą. Geriu ir akimis, ir lytėjimu, ir nosimi... Gera... Tas žodis tvirtai įsikibo ir nesitraukia.  

Susikuria žmonės namus ir kitose šalyse. Gal ir aš įsikurčiau. Kartą bandžiau - nesigavo, nors pliusų tikrai daug radau. Ir kalbą pramokau, ir žmonių buvo, bet... Ne tas... Ir žmonės ne tie... Čia, kur visi tuos pačius tėvų žodžius kartojame, esame tarsi giminės ir draugai. Ir artimas sielas lengviau sutikti. Gal mintys mūsų panašesnės? Ir gylio gal daugiau? Visame pasaulyje daug puikių žmonių, bet... Traukia savi. Tie, kurių ir mintys lietuviškai kalba. Gal gyvenčiau kitur, bet būčiau kaip persodintas augalėlis - vis sukčiau savo žiedą link gimtinės... 

Eidama galvojau: kodėl žodžiai apie meilę savo kraštui gali skambėti banaliai? Kaip iš viso gali būti saldus ar banalus gyvas ir tikras jausmas? O gal... Gal mes bijome savo tikrumo, jautrumo? Gal bijome prisiliesti prie savęs ir leisti jausti? Tuomet sarkazmas, pašiepiami įvardijimai ir saugo nuo artumo su savimi. Banalu? O gal kaip tik - drąsu sau prisipažinti apie meilę tėvynei, protėvių kalbai, savo krašto žmonėms?.. 

Ir vis dar taip gera gera, šilta šilta, tikra tikra... eiti namo... Po kelionės...