°C
      2025 07 04 Penktadienis

      Išgelbėk žvaigždę. Kasdien...

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius:
      2018-09-30 10:00:00

      Šiandien tau noriu papasakoti vieną atmintin įstrigusią istoriją. 

      Kartą pakrante pamažu ėjo žmogus. Netikėtai jis išvydo berniuką, kuris elgėsi labai keistai: paima kažką nuo smėlio ir meta jūron. Priartėjęs žmogus pamatė, kad berniukas renka jūros žvaigždes. Visa pakrantė buvo klote nuklota jomis.

      Priėjęs arčiau, žmogus berniuko paklausė:

      - Ką tu darai?
      - Grąžinu žvaigždes į jūrą, - ramiai atsakė berniukas ir tęsė savo darbą.
      - Bet juk jų milijonai! Tavo darbas nieko vertas ir niekam nenaudingas.
      Tuo metu berniukas paėmė dar vieną žvaigždę ir mesdamas bangų glėbin nusišypsojo:
      - Štai jai tikrai naudingas...

      Šią istoriją kartą pasakojau vienai penktokų klasei. Ten mokėsi mergaitė, iš kurios kasdien šaipėsi bendramoksliai. Ji buvo kitokia nei daugelis vaikų. Pastebėdavo tą, kuris nuliūdęs ar vienas. Paglostydavo ir priglausdavo niekam nereikalingus katinukus. Sveikinosi su senutėmis, kurių skuboje niekas nematė. Dalijosi savo priešpiečiais (ar net visus atiduodavo) vaikui, kuris neatsinešė nieko tądien... Mergaitė toje klasėje ir toje mokykloje buvo naujokė. Atėjusi iš ten, kur buvo mylima, kur tokių buvo daug. O čia – ji viena. Keistuolė.

      Nežinau, ką šioje berniuko iš jo žvaigždžių istorijoje suprato vaikai. Manau, kad labai daug. Visi iš prigimties esame geri. Ir norime būti geri. Tik pamažu tai tampa neįprasta. Lengviau būti kaip visi. Nusisukti nuo ištiestos rankos. Juoktis, kai norisi verkti. Likti, kai norisi išeiti.

      Po metų mergaitė toje klasėje jau nesimokė. Tačiau ir toliau gelbėjo savo sutinkamas žvaigždes...

       

      Kodėl tai pasakoju? Nes ruduo. Ir šalta. Ir vėjas. Einame susigūžę ir skubrūs. Savo takais, savo gyvenimuose. O kažkas ir dabar verkia. Kažkam norisi valgyti. O kitas jau nė nesitiki sulaukti gero žodžio. Kasdien sutinkame į krantą išmestas jūros žvaigždes. Ir... Bent vienai padedame grįžti namo?

      Norime būti geri, svajojame nuversti kalnus, o reikia tiek nedaug – mažų nepastebimų (gal?) darbų.  

      Kartą gavau dovanų atviruką, kuriame buvo įrašyta: „Mirti už draugą kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis ne taip didinga, kaip kasdien slapčia jam aukotis“ (Stendalis).

       

      Raktinis žodis - „kasdien“. Pasvajokim, kaip būtų, jei kiekvienas žmogus pabudęs sau pateiktų klausimą: „Ką šiandien galiu padaryti, kad nors vienam žmogui, gyvūnui, augalui diena nušvistų?“ Tegu tik akimirkai – niūrią dieną ir vienas saulės spindulys pajėgus uždegti šypseną.

      Gal palinkėsiu paštininkei geros dienos? Pasisveikinsiu su kaimyne, kurios visi nemėgsta? Nupirksiu gėlių ir įteiksiu pavargusiai praeivei? Kasininkei prekybos centre palinkėsiu malonių klientų. Be jokios progos užrašysiu atviruką seniai matytai draugei? Nupirksiu maisto ranką ištiesusiam benamiui? Ilgiau pasivaikščiosiu su šuniuku? Pakelsiu šiukšlę nuo tako? Išvirsiu kavos bendradarbei?

       

      O gal sustabdysiu besiveržiantį nepasitenkinimą artimuoju ir tyliai sušnabždėsiu: „Gera, kad esi...“? Vakare išjungsiu kompiuterį ir paskaitysiu vaikui jo mėgiamą istoriją? Susitiksiu su drauge ne kitų apkalbėti, o nuoširdžiai paklausti: „Kaip tu?“ Pažiūrėsiu į akis tam, su kuriuo kalbu ir... klausysiu, ką jis pasakoja?...

      Kiekviena diena dovanoja galimybes, kai gyvename atvira širdimi ir atmerktomis akimis... 

      Skaityti komentarus