Gyvenimas mane paliko, o iš tiesų aš pati jį palikau...
Degė namai - gal niekam nematomi, bet tiek laiko statyti ir prižiūrėti man jie buvo tokie tikri ir savi...
Buvau kaip ta katė, kažkada neįsileidusi mažų benamių katinukų - tik tą akimirką supratau, ką jie juto varomi į tamsią darganą...

Nusisuko tie, ką vadinau draugais...
Į akis žiūrėdami atvirai juokėsi tie, kuriuos žinojau manęs nemėgstant...
Mano nelaimės diena kažkam tapo pagrindu švęsti...

Net sau nedrįsau prisipažinti, kad esu viena už viską atsakinga. 
Nenorėjau būti viena.
Desperatiškai kibausi į gyvenimo praeivių rankas.
Skaudėjo.
Jaučiau, kad pamažu manęs nelieka... 
Miriau...

O vieną dieną nutiko tai, ko jau nelaukiau.
Širdis nubudo, prasimerkusi apsidairė ir...
Pražydo!

Mirusi sau ji gimė pasauliui ir jo erdvėms.
Gyvenimui ir kiekvienam sutinkamam kelyje...

Skleidėsi vilties žiedai: vienas po kito jie šypsojosi ir gundė bites savo dievišku aromatu...

Netikėjau prisikėlimu, kol vieną dieną jį patyriau!.. 
Sušilusi pati buvau pajėgi apkabinti ir šildyti kitus...
Įsileisti ne tik į namus - į savo atvirą, jaučiančią širdį...

Vėl ir vėl siunčiau dėkingumo maldas - viskas tik į gerą ir taip nesuvokiamai teisingai supinta...

Linkiu, kad ir Tavo širdis prabustų, jos žiedai nustelbtų praeities griuvėsius, o senojo AŠ mirtis taptų naujuoju prisikėlimu!

Tebūnie taip...
Tebūnie taip...
Tebūnie taip!