Kodėl kai grįžti vienas ir atsirakini išklerusias duris, kurias seniai laikas keisti, dar jų neatidaręs žinai, kad namie nieko nėra? Arba kad yra? Kodėl sapnuoji vis tą patį sapną, kurį prisimeni tik kitame sapne? Kodėl visuose žmonėse ieškai to paties?

Židinio nekursiu, tarė sau, nes malkų nebedaug. Mėgdavom dėl jaukumo, kaip vaikai, o kai buvom vaikai, būdavom kartais suaugę. Ji valgo nepakeldama akių. Gal viskas bus gerai.

– Na, užteks. Mes nesam nei protingiausi, nei gražiausi, nei seksualiausi. Bet mes turim savo pasaulį.

Gumuliukai smilkiniuose nurimo. Nurijusi kąsnį ji pasakė:

– O kam mums tas pasaulis? Kas mums iš to?

Po to buvo lašai į palangę ir artėjanti rytdiena, ir to pasikartojančio sapno nuojauta. Apie vaikystės namus, raktą po kilimėliu ir tuštumą už slenksčio. Tėvų miegamasis su senovine komoda kaltos geležies rankenomis ir užuolaidos ant vario žiedų. Ir žinai, kad ten nieko.

Ir dar buvo stalinės lempos šiluma ir jie, judantys ant lango stiklo. Iš ekrano juos mokė gyventi. Kas buvo – yra visada ir nuo nieko nepasislėpsi.

– Tu neatsakei į mano klausimą.

– Kokį dar klausimą?

– Kam mums tas mūsų pasaulis.

Jis jau buvo užmiršęs ir norėjo miegoti. Sapnas staiga dingo. Dabar yra tik dabartis.

– Nes jame esam mes.

– O tai ką, kitur mūsų nėra?

– Yra. Bet ten mes būnam kiti.

Ji kiek patylėjo. Ilgi, laibi, dailūs pirštai kažką grojo ant paklodės.

– Gerai. O tai kuo kiti tau negerai? Juk kitiems mes irgi tokie?

Dabar jis patylėjo. Balsas pasikeitė ir jis suprato, kad viskas gerai.

– Nes kiti nėra mūsų gyvenimas. Ten mūsų nėra.

Ji šyptelėjo.

– Na gerai jau. Ateik.

Jis išjungė šviesą.