Valančius yra pirmasis naujos tautos atstovas, pasiekęs tokias politinės karjeros aukštumas. Jis valdė didžiausią katalikišką vyskupystę Rusijoje, du kartus akis į akį kalbėjosi su Rusijos caru, bendravo su aukščiausiais pareigūnais ir pats buvo vienas iš jų. Garsiosios Valančiaus parapijų vizitacijos ir blaivybės sąjūdis turėjo kovos už politinę įtaką bruožų. Rusijos valdžios nuomone, Valančius buvęs toks įtakingas, kad galėjęs „per kelis mėnesius sukelti naują maištą“. Jis buvo ne tik vyskupas ir kultūrininkas, bet ir neeilinis politikas. Tai suprato Rusijos administracija. Įtakingas kunigaikštis Vladimiras Meščerskis laiške sosto įpėdiniui kunigaikščiui Aleksandrui Aleksandrovičiui Valančių apibūdina kaip „milžinišką protą“ ir „Makiavelių Makiavelį“, o rusų administracijos žmones, palyginęs su juo, vadina pigmėjais.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo neliko politinių Lietuvos ribų, nebuvo stiprios tautinės savimonės ir tapo neaišku, ką reiškia „Lietuva“. Valančius pirmasis apčiuopė galimas naujos Lietuvos ribas. Vyskupystė dažniausiai įdomi bažnyčios istorikams. Valančius sugebėjo bažnyčios gyvenimo faktą paversti politiniu. Nors jis pirmiausia buvo katalikų vyskupas, o ne politinis veikėjas, jo veikla verčia permąstyti Lietuvos politinę istoriją. Minėtas kunigaikštis Meščerskis neturėjo abejonių dėl Valančiaus buvimo politiku: „Volončevskio pajėgos ganėtinai gausios ir sumaniai organizuotos bei sudaro skirtingas funkcijas apimančio vieningo politinio valdymo taisyklingą derinį“. Šalia Vytauto Didžiojo modernioji lietuvių tauta turi Motiejų Didijį. To nereikia nuvalkioti, tačiau tarp moderniosios Lietuvos kūrėjų Motiejus tikrai yra Didysis.

Valančiaus valdytos Žemaičių vyskupystės kaip politinės formos aiškinimas priklauso nuo atsakymo į klausimą „kas yra politika?“ Politiškumas nenurodo privalomos gyvenimo formos. Bet kas gali būti apibūdinta kaip nepolitinių sričių vertybių supolitinimas arba nupolitinimas. Bet kuris visuomenės gyvenimo reiškinys gali įgauti arba prarasti politinę prasmę. Politika neturi nekintamos esmės. Politinių dalykų suvokimą gali keisti daugybė prasmės šaltinių – moralė, religija, papročiai, ekonomika ir net grožio suvokimas. Vyskupystė nebūtinai yra vien religinio gyvenimo administravimo forma, bet gali būti aiškinama kaip politinio gyvenimo forma. Valančiaus valdyta Žemaičių vyskupystė buvo pirma politinio gyvenimo forma, kurią modernioji lietuvių tauta apčiuopė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Katalikų bažnyčia tautiniam sąjūdžiui davė vienintelį tada lietuviams prieinamą administracinį resursą – parapijas, sutelktą kunigiją ir pagrindinę žmonių viešų susirinkimų vietą. 

Valančiaus valdytai Žemaičių vyskupystei galima taikyti interregnum sąvoką. Lietuviai šį žodį dažniausiai verčia kaip „tarpuvaldis“. Tai netikęs vertimas. Jeigu regnum reiškia karalystę, interregnum apibūdina laikotarpį tarp dviejų karalysčių. Ši feodalinių laikų sąvoka padeda suprasti Valančiaus veiklos prasmę. Vyskupas sukūrė daug lietuvių dvasinio gyvenimo interregnum. Jis stovėjo tarp kunigaikštystės ir tautinės valstybės, tarp bajorų tautos ir tauta tampančių valstiečių, tarp lenkiškai lietuviškos ir lietuviškai lietuviškos tautos, tarp beformės masės ir susipratusios tautos, tarp bajorų ir masinės demokratijos, tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, tarp teocentrizmo ir antropocentrizmo, tarp Daukanto ir „Auszros“. 

Feodalinis interregnum terminas padeda suprasti giliausią Lietuvos istorijos lūžį. Valančiaus atveju kalbama ne apie įprastinį monarchų valdymo pertrūkį, kaip tai buvo pasibaigus Jogailaičių dinastijai ar dėl Vladislovo III mažametystės. Valančius sukūrė interregnum tarp feodalinės Respublikos ir naujai besiformuojančios (kaip vėliau paaiškėjo) Lietuvos tautinės valstybės. Jis tapo moderniosios tautos regentu, o jo vadovaujama vyskupija atliko globėjų tarybos vaidmenį. Valančių galima vadinti sulaikytoju, arba katechonu, κατέχον), kuris aprašytas „Antrajame laiške tesalonikiečiams“ (2Tes2,6). Jis ribojo Rusijos administracijos siekius, švelnino lenkiškai kalbančio elito pretenzijas ir neleido įsišėlti lietuvių nacionalizmui. Dvidešimt jo veiklos metų leido lietuviams įgyti buvimo bendruomene suvokimą. 

Valančius sėkmingai pasinaudojo tuo, kas nuo viduramžių buvo žinoma kaip potestas spiritualis, arba dvasinė valdžia. Jo veikla nėra išskirtinis reiškinys Katalikų Bažnyčios istorijoje. Ne pirmą kartą hierarchams teko konfliktuoti su imperatoriumi. Valančiaus atvejis išskiria tik tuo, kad katalikiškas potestas spiritualis susidūrė su Rusijos caru. Kalbant apie Valančiaus interregnum, reikia pripažinti, kad lietuvių tautinis sąjūdis gimė Katalikų Bažnyčios ir Rusijos imperijos susidūrimo kontekste. Valančiui rūpėjo Respublica Christiana, o ne lietuvių tautinio sąjūdžio reikalai, kuriems jis nebuvo abejingas, bet kurie nebuvo jo pagrindinis tikslas. 

Lietuvių tautinio tapatumo reikalai Valančiaus akiratyje atsidūrė kaip sudedamoji kovos už katalikybę dalis. Valančius pasipriešino Rusijos caro primestam cuius regio, eius religio. Kovai su patvaldyste jis pasitelkė protestantų naudotas priemones – liaudies švietimą gimtąja kalba, knygų leidybą ir pagarbą paprastiems kaimo žmonėms. Vokiečių teisės ir politikos filosofo Carlo Schmitto terminais, tai buvo katalikiškas complexio oppositorum. Susidūręs su iššūkiais Katalikų Bažnyčiai, Valančius sugebėjo derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Jis valdė žmones neturėdamas to, kas vadinama politine valdžia. Sielas galima valdyti be ministerijų, gubernatorių, kariuomenės, policijos (įskaitant slaptąją) ir valstybės iždo pinigų. Šio valdymo negali išmokyti geriausi pasaulio universitetai, Machiavellio „Valdovas“ ir ekspertai.     

Lietuvių tautinis sąjūdis gali būti apibūdintas kaip turintis savo monarchinį, aristokratinį ir demokratinį laikotarpį. Į šio sąjūdžio monarcho vaidmenį pretenduoja Valančius. Po jo atėjo įvairiausių inteligentų elitinių, sakytume „aristokratinių“, sąjūdžių laikai, kol galiausiai įsigalėjo masinė demokratija ir žmonės masiškai įsitraukė į tautinį sąjūdį. Valančius kaip vyskupas turėjo monarchą primenančią valdžią, tačiau tai buvo tik netiesioginė valdžia, potestas indirecta. Skirtingai negu vėlesni lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjai, Valančius turėjo realią, instituciškai įformintą valdžią žmonėms, nors tai buvo tik potestas indirecta. Jis pirmasis suprato, jog pagrindinis naujos Lietuvos ginklas turi būti ne fizinė, o dvasinė jėga. Vilkas visada turi daugiau jėgos, negu jo draskomos avys, tačiau žmonės dar turi sielą. Valančiaus valdytos vyskupystės tikintieji už žmonių sukurtos valdžios matė Dievo valdžią.   

Netiesioginė valdžia reikalauja prisiimti visus su jos turėjimu susijusius pavojus. Jos turėtojas susilaukia didelio žmonių palaikymo, tačiau prireikus neturi galios jų apginti. Valančiaus pečius slėgė milžiniška atsakomybė už pilietines iniciatyvas. Kuo drąsesnės darėsi jo pilietinės iniciatyvos, tuo didesnė tapdavo atsakomybė už tuos, kurių prireikus jis negalėjo apginti. Valančius turėjo tik netiesioginę, religiniu ir moraliniu autoritetu grindžiamą, valdžią, kuri dabar priskiriama sovietmečio pabaigos Sąjūdžiui ir žiniasklaidai. Jis pirmasis prisiėmė institucinę atsakomybę už naujai besikuriančios tautos likimą. Daukantas turėjo atsakyti tik už savo parašytas knygas. Valančius prisiėmė atsakomybę už visą jo pilietinių iniciatyvų mobilizuojamą Žemaičių vyskupystę. Vytautas Kavolis gerai apibūdino Daukanto ir Valančiaus nesutarimų priežastį. Jo žodžiais, „Žemaičių caras negalėjo laisvo intelektualo laikyti sau lygiu“. 

Valančius suprato, kad valdyti gali ne tik imperatorius. Valstiečių pasaulio suvokimas yra politinis veiksnys. Iki Valančiaus buvo autorių, pasakiusių daug gražių žodžių apie lietuvių kalbą, tačiau tik jis susirūpinimą ja pavertė Bažnyčios rūpesčio objektu. Jis religiją, kalbą ir valstiečių tautinę savivoką sujungė į vieną veiksnį. Valančius nesitikėjo, kad kova už religiją gali baigtis nepriklausomos valstybės sukūrimu. Jis buvo realistas. Vincas Trumpa rašo: „Visas romantizmo sąjūdis buvo atsirėmęs į praeitį. Juo buvo užsikrėtęs ir Daukantas. Bet ne Valančius“. 1850 metų sociologinės apklausos nebūtų parodžiusios, kad Lietuvos valstiečiams tada reikėjo savo valstybės. Valančius be sociologinių apklausų žinojo, ko reikia Lietuvos ateičiai. 

Jis nepergyveno dėl demokratijos, tačiau po jo atėję demokratai pradėjo sakyti, kad jis nutiesė kelią į demokratiją. Nieko apie demokratiją nekalbėjęs vyskupas atvėrė duris demokratinei Lietuvai. Jo kova už Katalikų Bažnyčios teises sutapo su žemiausių socialinių sluoksnių žmonių kova už pripažinimą piliečiais. Tai vienas iš tų laikotarpių, kai demokratijai būtinai reikėjo religijos. Pasinaudojus Vaižganto knygos paantrašte „Kovos dėl kultūros vaizdai“, galima sakyti, kad Valančius pradėjo kovą už pažemintųjų įtraukimą į aukštąją kultūrą. Jo iniciatyva skaityti ir rašyti išmokyti vaikai po pusės amžiaus ėmėsi valstybės statybos. 

Valančius suprato, kad Abiejų Tautų Respublikoje buvo užmiršta „liaudimi“ vadinama tautos dalis. Jo nuomone, paprasti kaimo žmonės turi teisę būti piliečiais. Valančiaus kaip vyskupo uždavinys buvo apginti religijos laisvę. Tai darant paaiškėjo, kad politinės Abiejų Tautų Respublikos dalimi nebuvusi liaudis yra išskirtinės svarbos veiksnys. Katalikų Bažnyčia negalėjo savęs apginti be rūpesčio tautinės savimonės ugdymu. Tai dar vienas Valančiaus interregnum epochos paradoksas. Nacionalizmas veikė kartu su kosmopolitine Katalikų Bažnyčia. Dievo žodžio vertimas į lietuvių kalbą skatino rūpestį šia kalba šnekančiais žmonėmis.

Valančiaus interregnum padėjo ištrūkti iš dviejų imperijų – Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos. Valančius įgyvendino sunkiai įgyvendinamą tikslą. XIV a. Lietuva su Lenkijos pagalba įžengė į katalikiškų tautų šeimą. Lig šiol mažai pastebėta, kad būtent Valančiaus Žemaičių vyskupystė tapo pagrindine tarpininke, padėjusia ištrūkti iš lenkų kultūros įtakos. Tai nebuvo sąmoningas tikslas, tačiau būtent Valančiaus veikla tapo viena iš svarbių prielaidų jam pasiekti. Katalikybė veikė kaip lenkų ir lietuvių tautų politinio atsiskyrimo tarpininkė. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis vėliau tęsė savo didžiojo pirmtako pradėtą darbą. Tik šio darbo dėka tarp lietuvių ir lenkų nėra lenkus ir ukrainiečius skiriančių kraujo upių.     

Valančius demokratinės visuomenės pagrindus formavo nebūdamas politinės demokratijos šalininkas. Naujos lietuvių tautos kultūrinė ir politinė mobilizacija vyko religijos pagrindu. Kavolio nuomone, Valančiaus visuomeninės iniciatyvos formavo bendrų politinių veiksmų patyrimą: „Politikos mokslų terminija kalbant, blaivybės sąjūdis Didžiosios Lietuvos lietuviams duoda pirmąjį taikingą „masių mobilizacijos modelį“. Tapdami kovos už savo tikėjimą dalyviais, Valančiaus valdytos vyskupystės gyventojai kartu stiprino savo tautinę savivoką. 

Jo valdoma Žemaičių vyskupystė gali būti vadinama paskutiniu Žemaičių kunigaikštystės nuopelnu. Žemaičių vyskupystės ribos beveik atitiko senosios Žemaičių kunigaikštystės ribas. Valančius Žemaičių vyskupystės gyventojus vadino žemaičiais, o kaimyninės Vilniaus vyskupystės katalikus – lietuviais. Po jo prasidėjo Žemaitiją į šoną patraukusi kova už Lietuvą. Žemaičiai suprato, kad nauja Lietuva nebeteikia prabangos autonomijai. Tautinė valstybė turi būti vieninga. Prisiminus Kavolio mintį apie „žemaičių carą“, Valančių simboliškai galima vadinti paskutiniu Žemaičių kunigaikščiu, turėjusiu potestas indirecta. Nors oficialiai žemaičių valdovas buvo caras, jie išsaugojo dvasios nepriklausomybę. 

 „Palangos Juzės“ epigrafe Valančius užrašė savo garsųjį „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis“. Tai valstiečių gynėjo žodžiai, kurie leido jį minėti net sovietinių mokyklų vadovėliuose. Žmonės į politiką ateina skirtingais keliais. Valančiaus vienas keisčiausių. Jis ganė žmonių sielas. Nei vienas vėliau talentingu jautęsis lietuvių politikas neturėjo tokio pašaukimo politikai. Panašu, jog Dievo pašauktas politikas nesuka sau galvos dėl buvimo politiku. Daugumos mūsų proseneliai prieš pusantro šimto metų buvo Valančiaus ganytomis avelėmis. Tai ne mokslinis apibūdinimas, bet gerai atspindi tų laikų dvasią. Ganydamas žmonių sielas, vyskupas padėjo pagrindus politinei lietuvių tautos nepriklausomybei.