Argi ne taip, antradieni?
Gal pakalbėkim apie santykius, žmones, apie jų meilę ir apie ištinkančius iššūkius.
Apie viską. Išmintingai.
Subtiliai, jaukiai, kad žodžiai dvelktų šiluma.
Kad žodžiai smigtų į širdį…

Ar žinote, kad norint būti dvasiniu kariu, reikia turėti sudaužytą širdį.
Be sudaužytos širdies karys yra nepatikimas.
Meilės kančia yra malonė.
Pabudę su sparnuota širdimi - padėkokime už dar vieną meilės dieną.

Šiais laikais turėti švelnią, mylinčią širdį yra drąsa.
Man kartais atrodo, kad neįmanoma gyventi šiame bejausmiame pasaulyje, bet daugiau nėra kur…

Kažkas yra pasakęs: "Turėti neįmanoma, kad ir ko žmogus siektų, kad ir ką užkariautų, kad ir ko aistringai trokštų, žmogaus aistra visada ta pati: mylėti ir turėti.
Mes norime mylimo žmogaus, stiprybės, aistros, meilės ir draugų palaikymo.
Nesvarbu, ar gimstame su tuo, ko trokštame, ar tai užsitarnaujame sunkiu darbu, ar to laukiame, maldaujame, tiesiame ranką ir tai pasiimame, pasivejame ir atimame, - negalime to ilgai turėti.
Gyvenimas veda mus nuo praradimo prie praradimo, ir įrodo: visko turėjimas - neįmanomas.

Čia, šiame pasaulyje, niekas negali būti mūsų - tik mes patys.
Mūsų vaikai užauga ir mus palieka, mūsų žygiai būna pamiršti, mūsų meilės romanai baigiasi.
Yra tik vienas būdas susitaikyti su šia padėtimi: kartą ir visiems laikams priprasti prie minties, kad viskas, kas mums duota, yra skirta tik mūsų laikinam naudojimui ir mes turime tuo džiaugtis šiandien."

Gyvenimas turi tokią vertę, kokią mes jam suteikiame.
Sutelkime dėmesį į teigiamas gyvenimo puses, pastebėkime net mažiausius džiaugsmus.
Štai Artūras rašo: "Kiekvienas žmogus, mokydamasis vairuoti, visada žiūri į priešpriešais atvažiuojantį automobilį. Ir kuo jis labiau artėja, tuo atrodo baisiau ir pavojingiau. Kiekvienas priartėjimas tampa įtampa ir stresu.
O reikia žiūrėti į savo eismo juostą, nesuteikiant ypatingos reikšmės mašinai, kuri, kaip Tau atrodo, važiuoja tiesiai į Tave.
Daryk, ką turi daryti - žiūrėk į savo kelią, laikykis pasirinktos krypties, ir viskas bus taip, kaip turi būti.
Iš pradžių tai atrodo sunku, ir žmogus mato tik neišvengiamai artėjančią bėdą ir bando pasitraukti į kelio pakraštį, kur stovi kiti automobiliai, stulpai ir griovys.
Nebijok, žiūrėk į savo juostą ir jos laikykis, prisimink ir galvok apie savo automobilį ir viskas bus gerai.
Žinoma, gyvenime visko nutinka - bet tai jau ne nuo Tavęs priklauso.
O kas priklauso nuo Tavęs, kas prieinama ir pasiekiama - tai mokėti įžvelgti pozityvą, gėrį, nuolat pastebėti tai, kas gražu ir gera".

Tegul kiekvieni namai ir kiekvienas kiemas tampa vieta, kur gyvena meilė, gimsta ramybė ir skamba juokas.

Nerimą kelia dirbtinio intelekto išpuoliai prieš mus. Sėdi dabar DI, valgo spragėsius ir tyliai krizena, skaitydamas apie visą tą šaršalą, kurį sukėlė.
Manau, kad privalome dėl šio išpuolio skelbti dirbtiniam intelektui karą, aktyvuoti prieš jį visus NATO straipsnius, nes su noramaliu intelektu ir taip jau senokai kariaujam ir jis labai stipriai pralošinėja.

Gyvenimas…
Viskas, ką vadiname gyvenimu, yra tik dieviškas žaidimas.
Užmarštis ir prisiminimai, skausmas ir meilė, karai ir taika, ego kovos ir tylūs vidiniai lūžiai. Beieškant tiesos, išminties, pergalių, laimės ir atsakymų visada pirmiausia reikia atsigręžti į širdį.
Nesu tikra, kad tiksliai žinau, kas yra laimė, bet tikrai žinau, kad be meilės neįmanoma būti laimingu.
Ir dar - be Dievo.
Jei patikėsite savo širdį Dievui, jis atiduos ją žmogui, kuris jos vertas.

Andrius rašo: "Dievas ir kryžius yra sielos tvirtybė, dvasios džiaugsmas, aukščiausioji dorybė, šventumo tobulumas.
Dievas ir kryžius yra išganymas, yra gyvenimas, jie gina mus nuo priešų.
Iš jų teka visi dangaus malonumai.
Jie veda į dangaus karalystę.
Imk savo kryžių ir nešk…
Nėra kito kelio į tikrą širdies ramybę, kaip kryžiaus kelias.
Eik, kur nori, ieškok, ko nori, niekur nerasi kilnesnio ir saugesnio kelio, kaip švento kryžiaus kelias.
Jeigu ir galėtum viską sutvarkyti pagal savo norus, tvarką ir pažiūras, vis tiek, norėsi ar nenorėsi, dėl ko nors turėsi kentėti ir visur rasi kryžių, arba kentėsi kūno ir dvasios skausmus.
Kryžius visada yra paruoštas - jis visur Tavęs laukia.
Nors kažin kur eitum, vis tiek nuo jo nepabėgsi, nes visur rasi save.
Jei vieną kryžių nusimesi - tikriausiai, rasi kitą, tik daug sunkesnį.

Kristaus gyvenimas buvo kryžius ir ilga kančia, o Tu ieškai malonumų, poilsio ir džiaugsmo.
Žmogus nenori nešti kryžių, jį mylėti, varginti savo kūną, pavergti savo dvasią, vengti garbės, pakęsti nuoskaudas, pats save niekinti, būti kitų niekinamas, kęsti skausmus, patirti nuostolius, prarasti gerovę.
Savo jėgomis visų tų dalykų nepadarysi.
Bet jei patikėsi Aukščiausiuoju, - gausi jėgų iš dangaus ir nugalėsi savo kūną ir pasaulį.
Nebijokite nešti savo kryžių."

Jei gyvenimas sunkus - nešk kryžių ir mylėk.
Nėra nuotaikos - mylėk.
Blogos mintys - mylėk.
Nusimato graži diena - mylėk dar labiau.
Meilė - ne tam, kad gražiai atrodytume.
Meilė tam, kad būtume emociškai stiprūs.

Meilei nereikia vaistinių, troleibusų, jai visada viskas gerai.
Meilė leis pabūti laimingiems bent pusę valandos, net kai netoli vyksta baisios žudynės.
Būti laimingam - negėda. Sąžinė tai leidžia. O sąžinė - tai ženklas, kad Tu turi Dievą ir meilę ir jų niekada neprarasi.

Sunku žmogų apsaugoti nuo nuosavų minčių pragaro, nuo sumeluoto optimizmo, nuo melo prieglobsčio dūšiai.

Tegul Jūsų jausmų, emicijų ir gyvenimų niekas nesuverčia šakėmis į krūvą ir neišveža į sąvartyną.

Kažkaip taip…

Tai ką, antradieni, šiandien?
Sakai, žiema prasidėjo…
Todėl, būtinai turėkit prie ko prisiglausti, kitaip - galit peršalti.
Turėkite prie ko prisiglausti visi: einšteinai, elgetos, filosofai, rašytojai, dailininkai, savižudžiai, samdomi žudikai…
Visi visi, mylimi ir mylintys ir netgi tie, kuriuos gyvenimas nubaudė už jūsų egzistavimą.
Ir net jeigu Jūsų širdį išgėrė kaip vyną ir taurę sudaužė, jeigu Jūsų niekas neapšlakstė švęstu vandeniu, jeigu Jūsų angelas išskrido paryčiais, nepalikęs jokio slapto ženklo, jeigu iš jūsų neišaugo einšteinai, - turėkite prie ko prisiglausti.
Meilės vis tiek Jūs esate verti.