Mes nejaučiam, kaip sudeginam tiltus. Kaip keliai tampa nebegrįžtami. Kaip žodis uždaro viską, pakeičia pasaulį ir jis tampa kitoks.
Kaip mes liekam absoliučiai vieni su tais, kuriems visiškai nerūpim. Kaip tie, kurie mus myli, užsidaro ir nebeatsidarys. Ir kaip liksim vieniši su savo žiaurumu iki galo.
Nes didžiausios nelaimės neateina su triukšmu. Jos negriauna durų ir neskelbia savo vardo ir prasidėjimo. Jos atsisėda šalia mūsų tyliai, kol dar esam teisūs, kol dar turim argumentų, kol dar žinom, ką reikėjo pasakyti.
Tik vėliau suprantam, kad laimėjom ginčą ir pralaimėjom žmogų. Kad paskutinis pokalbis nebuvo paskutinis todėl, kad taip nusprendėm. Tiesiog vieną dieną nebeliko kito.
Ir tada atmintis ima vaikščioti tais pačiais takais. Sugrįžta prie sakinių, kurių buvo galima neištarti. Prie tylų, kurias buvo galima išlaikyti. Prie rankų ir žmonių, kurių buvo galima neatstumti.
Bet laikas turi vieną keistą savybę – jis atleidžia beveik viską, išskyrus tai, ko jau nebegalima pataisyti. Todėl senatvėje žmonės taip dažnai žiūri ne pro langą. Jie žiūri atgal.
Ten stovi visi nesugrįžę. Visi, kuriuos iškeitėm į savo puikybę, teisumą, užsispyrimą. Ir tyliai laukia ne mūsų atsiprašymo. Tik mūsų supratimo.
Skaityti komentarus