Jei ji turi savo nuomonę – ginčijasi, kai neturi – taigi neįdomi. Kai aistringa – pavydi, bet jeigu rami – įtaria, kad nebemyli. Su savarankiška jaučiasi nereikalingas, su priklausoma – išnaudojamas.

Kada suranda negražią, kvailą, priklausomą ir šaltą – būna nelaimingas. Jei jokios nesuranda – tampa filosofu ir "moterų žinovu".

Ir abu nori, kad juos mylėtų tokius, kokie yra. Ir abu nuo pirmos pažinties dienos pradeda vienas kitą tobulinti. Ypač įdomus reiškinys – kompromisas, kai abu atsisako savo norų ir daro tai, ko nenori nė vienas. Po to abu jaučiasi nuskriausti ir laukia dėkingumo.

Dar yra abipusis supratimas, kai vienas jau žino, ką kitas pasakys, todėl nebeleidžia jam baigti sakinio. Kitas supyksta, nes norėjo pasakyti visai ką kita, nors iš tikrųjų būtų pasakęs būtent tą patį. 

Nori ištikimybės, tačiau abu norėtų būti geidžiami ir kitų. Pageidautina, kad kitas apie tai nežinotų, bet kažkaip nujaustų. Abu trokšta būti suprasti, tačiau labiausiai mėgsta kalbėti patys. 

O kai pagaliau vienas kitą supranta be žodžių, paaiškėja, kad nebeturi ką vienas kitam pasakyti. Bėgant metams taip gerai vienas kitą pažįsta, kad kalbėtis ir nebereikia. Užtenka žvilgsnio, kartais net to nereikia – pakanka išgirsti, kaip virtuvėje padedamas puodelis.

O paskui abu stebisi – kur dingo romantika? Niekur nedingo, ji tiesiog išmoko gyventi kartu su neplautais indais, sąskaitomis už elektrą ir klausimu, kodėl vėl neužsuktas dantų pastos tūbelės kamštelis.

Jaunystėje abu žada vienas kitam atiduoti gyvybę, o po dvidešimties metų nebegali atiduoti televizoriaus pultelio. Ir vis dėlto gyvena kartu, vis švęsdami naujus dešmtmečių jubiliejus. Kodėl?

Todėl, kad žmogus yra vienintelė gyva būtybė, kuri visą gyvenimą ieško laimės, suradusi pradeda ją auklėti, o praradusi – ilgisi būtent tokios, kokia buvo.