Darbo reikalais dažnai būnu bazėse, artėja trisdešimtmetis, kai taip gyvenu, todėl praktiškai visus čia iš matymo pažįstu. Nors dažnai nežinau vardo ar pavardės, bet praeidami linktelim ar žodžiu pasisveikinam su daugeliu. 

Nors ne su visais. Kiti paprasčiausiai vengia akių kontakto, tai negi imsi šokinėti prieš akis ir rėkti "Labas!". Žodžiu, tą visi juk ir patys žinot.

Ir štai, pernai vasarą tie Seimo rinkimai, kur pirmą ir paskutinį kartą dalyvavau , nors nieku gyvu išrinktas ten nebūčiau ėjęs. Įkalbėjo - tu žinomas, tave skaito, žmones patrauksi, partija gaus daugiau balsų, padėk saviems, juk gero norim.

Buvo tada tekstų, TV laidų ir, kas norėjo, tą sužinojo. Ir nors niekas nepasikeitė, viskas pasikeitė.

Vienas vidutinio rango vadovas, kurio vardo nežinau, bet dažnai prasilenkiam koridoriuose - iš tų vengiančių akių kontakto genties - staiga mane pastebėjo!

Pradėjo sveikintis, šypsotis, susitikę persimesdavom mandagumo frazėmis - kaip sekasi, apie orą ar kokiu dienos bajeriu.

Žodžiu, tapom tokiais lyg ir pažįstamais. Ir štai rinkimai praėjo, ir nors niekas nepasikeitė, bet viskas vėl pasikeitė. Aš vėl tapau Nematomu Žmogumi.

Taip, smulkmena, lašas, juokas ir tiek. Bet kartu tame visa Lietuva ir atsakymas į daugelį, net esminių klausimų.