°C
      2019 10 14 Pirmadienis

      Bitininkų sodyba Raistų kaime dvelkia šiluma ir lietuviškumu

      Nuotrauka: D. Rekio nuotr.

      Autorius: Darius Rekis
      2018-09-28 10:00:00

      Portalo redakcija, ieškodama gražių sodybų ir įdomių pašnekovų, nuklydo į Joniškio rajono pakraštyje, visai netoli Latvijos sienos esantį Raistų kaimą. Nedideliame kaime (apie 100 gyventojų) stūkso apleista ir gerokai apgriuvusi Raistų dvaro sodyba, o buvusioje dvarvietėje auga į gamtos paminklų registrą įtraukta Raistų liepa (Mažalapė liepa/Tilia cordata ). Medžio kamieno apimtis 0,9 m aukštyje 4,94 m. 1 m aukštyje medis šakojasi į du kamienus. Medžio aukštis 23,4 m. Įspūdis toks, kad jauni medžiai augo du, o vėliau suaugo į vieną. Iškarto už dvaro sodybos prasidedančioje tankiau apgyvendintoje kaimo dalyje mus pasitinka neseniai Lietuvos šimtmečiui pastatytas stogastulpis šventajam Kazimierui ir akmuo su kaimo pavadinimu bei iškalta 1929 m. data. Anksčiau ši vietovė vadinosi Ližikų dvarviete. Iškarto už jų mus pasitinka daili Vytauto ir Zitos Gecų sodybą, kurią ir aplankėme nė nežinodami, kad ji dar 2014 m. buvo išrinkta kaip gražiausia Gaižaičių seniūnijos sodyba.

      Mus iškarto pasitiko kiek nustebusi ir pasimetusi, tačiau labai paslaugi ir visą laiką besišypsanti sodybos šeimininkė Zita Gecienė, kuri sužinojusi, kad norėtumėme nufotografuoti jų sukurtą grožį išsyk ėmė teisintis, jog nėra čia ką dabar fotografuoti, mat sausra viską išdegino, o ir šeimininkai nespėjo susitvarkyti, dar tik atnaujina sodybą. Kaip vėliau paaiškėjo, sodybą jie atnaujina nuo 1982 m., kai susituokę su vyru Antanu ją gavo dirbdami tarybiniame ūkyje. Tuomet ji atrodė išties skurdokai, buvo net apdegusi. Per trisdešimt šešeris metus Gecai ne tik užaugino dvi puikias dukteris, kurių viena šiuo metu studijuodama antrame Ekologijos doktorantūros studijų kurse siekia mokslininkės vardo, bet iš pakeitė sodybą iš pagrindų. Namo stogą pakėlė aukščiau, pastatė priestatus, sutvarkė ir išpuoselėjo aplinką, net vizualiai senovinį malūną iš savo žemėse surinktų akmenų sumeistravo ir viską savomis rankomis.

      Ne tik didžiulis akmeninis malūnas, kuris atlieka savo funkciją ir mala miltus, tiesa, ne vėjo energijos dėka, bet visgi, patraukia akį važiuojant pro šią sodybą. Prie kelio iš įskiepytų karklų lapijos suformuotas strutis – Vytauto rankų darbas. Kad išaugintų „stručio“ liebą kaklą jam teko net sukonstruoti metalinį karkasą. Dabar jo jau nėra, nebereikia, lieka tik prižiūrėti ir kartas nuo karto apkarpyti žalią skulptūrą. Sodybą taip pat puošia ryškus akcentas – trys seni dviračiai, nudažyti Lietuvos trispalvės spalvomis ir pritaikyti kaip stovai vienmečių gėlių vazonams pakabinti ir šalia augantis didžiulis, jau trisdešimtmetį skaičiuojantis kėnis, kurio viršūnę vaikystėje šokinėdama viena iš Gecaičių nulaužė. 

      Be minėtos žalios stručio skulptūros sodyboje auga širdies formos raudonlapė, kaip pati šeimininkė teigė „nė tai vyšnia, nė tai slyva“ ir obelisko formą įgyjantis kadagys. Įskiepyta akacija Zita norėtų išauginti taip, kad ši primintų šokėją, tad netrukus Gecų sodyba turėtų pasipuošti čia jau dabar žaliuojančiu dar vienu augalo-skulptūros akcentu. Tarp gausybės prižiūrimų augalų akis užkliūna už Zitos rankomis iš cemento mišinio liejamų skulptūrų. Kaip prisipažino pati šeimininkė tiesiog vaikystėje mėgo lipdyti ir pabandė tai daryti naudodama cemento mišinį, tad netrukus sodybą papuošė pulkelis gulbių, meškiukas ir dar nenudažytas ežys, o tarp akmenų įsirangė medinė gyvatė.

      Įvairių akcentų sodyboje tikrai netrūksta, o jos pakraštyje stovi ir keli bičių aviliai, kurie pagaminti prieš šešiasdešimt metų ir vis dar bičių gyvenami bei mylimi. Bitininkais Gecai tapo po to, kai išėjo Vytauto tėvelis, palikęs jiems bites. Kadangi gaila buvo bites išmesti ar parduoti ėmėsi patys jas prižiūrėti. Iš vieno avilio sodybos šeimininkai per sezoną pusketvirto kibiro medaus gauna. Jo visiems draugams ir giminaičiams pakanka, o ir savo vaško žvakes Zita lieja. Paklausti, ko gi reikia norint imtis bitininkystės Gecai papasakojo, jog pirmiausiai reikia avilio, tuomet šiek tiek pasidomėti apie bites, o tada tiesiog imtis veiklos. „Kai pradedi eiti pas bites, viskas kažkaip savaime, bitės pačios parodo“, – juokais ar rimtai paaiškino Zita, tačiau toliau klausinėjant ir klausantis taip paprasta ta bitininkystė visai neatrodo. Reikia avilio su rėmeliais, vaško plokštelių, kurios dedasi į rėmelius ir tvirtinamos viela bei, žinoma, spiečiaus. 

      Avilyje apie penkiasdešimt tūkstančių bičių. Tuomet reguliariais reikia naikinti tranus ir kas dešimt-dvylika dienų, kad spiečius neišskristų, reikia panaikinti naują motinėlę. Medų gali imti tik tuomet, kai korys bičių užakiuojamas, nes tik tuomet medus būna subrendęs, o anksčiau paimtas medus surūgsta. Nektarui reikia lietaus, jei palyja, o po to saulėta, tuomet koriai gana greitai prisipildo medaus. Žiemai bitėms paliekami kokie trys kilogramai medaus ir išverdama apie devynis kilogramus cukraus sirupo į kuri Zita deda česnako, čiobrelių ir pelyno, kad bitės nesirgtų. Jei taip maitinti bites, sirupas verdamas dedant vieną litrą vandens prie vieno kilogramo cukraus, o žiemai jau prie dviejų kilogramų cukraus tik vienas litras vandens. Tiesa, laikant bites kitus gyvūnus reikia laikyti toliau nuo avilių, mat bitės jautrios blogiems kvapams ir gyvulius gelia, o pas bites visada eiti kaip į šventę, - dalinosi patarimais Zita.

      Skaityti komentarus