Šiandienos pasaulyje, kuriame dominuoja betonas, triukšmas ir informacinis perteklius, miškas lieka vienu iš nedaugelio dar gyvų, autentiškų pasaulių. Tai daugiau nei žali plotai ar deguonies šaltiniai – tai gilioji gyvybės sistema, glaudžiai susijusi su kiekvienu mūsų.
Miške nėra reklamos. Nėra ir dirbtinių signalų, socialinio spaudimo, lyginimosi su kitais. Čia viskas tikra: medis auga tiek, kiek jam lemia gamtinės sąlygos ar žmogus. Jis tyliai gamina deguonį, sugeria anglies dvideginį, atiduoda energiją. Ir visa tai daro ramiai, paprastai, be arogancijos ar susireikšminimo. Kiekvienas medis per savo gyvenimą perdirba apie toną CO₂, o per metus – tiek, kiek automobilis išmeta važiuodamas tūkstančius kilometrų. Hektaras miško per valandą sugeria tiek anglies dvideginio, kiek per tą patį laiką iškvėpuoja 200 žmonių. Ši tyli tarnystė vadinama gamtos harmonija.
Tačiau medžio vertė neprasideda ir nesibaigia tik biologiniais skaičiais. Vienas medis kasmet pagamina apie 120 kilogramų deguonies, o to pakanka mažos šeimos poreikiams ištisus metus. Kiek verta ši gyvybės dovana, kai deguonis tampa vis labiau teršiamas, o miestų oras – slegiantis?
Dar viena mažai žinoma tiesa – dauguma medžio maistinių medžiagų ateina ne iš žemės, o iš oro. Tik maždaug dešimtadalį jų augalas gauna iš dirvožemio. Tai tarsi priminimas, kad net medžiai – oro būtybės. Jie sujungia dangų ir žemę, neša žinią iš viršaus, sugerdami ir transformuodami tai, kas sklando ore.
Miško vertė žmogui – dar gilesnė. Tyrimai rodo, kad žmogui būnant miške širdies ritmas lėtėja, kvėpavimas tampa gilesnis, nervinė sistema nurimsta. Mūsų kūnas nesąmoningai atpažįsta šią aplinką kaip saugią, sveiką, artimą. Problemų „triukšmas“ nutyla, o sąmonė gali atsiverti. Todėl miškas nuo seno buvo ne tik išgyvenimo šaltinis, bet ir šventovė, vieta, kur žmonės meditavo, meldėsi, klausėsi savęs ar gamtos dvasių.
Tačiau kaip dažnai mes apie tai susimąstome?
Paradoksalu – kiekvienas iš mūsų per gyvenimą sunaudoja apie 100 kubinių metrų medienos. Tai nedidelis miško plotas, kuris per vieno žmogaus gyvenimą tampa kėdėmis, durimis, popieriumi, grindimis. Miškas atiduoda mums tiek daug – medžiagą, orą, ramybę – o ką mes jam atiduodame mainais?
Šiandien, kai klimato kaita, streso lygis ir sąmoningumo krizė pasiekia kritinę ribą, galbūt atėjo metas ne tik saugoti mišką kaip „resursą“, bet gerbti jį kaip sąmoningą gyvybės formą. Jis mus moko duoti tyliai, būti ištikimu savo prigimčiai ir kurti darną be kovos.
Miškas ne kovoja su aplinka ar žmogumi – jis tiesiog yra. Tai - vienas didžiausių stebuklų, kurių dar nepajėgėme iki galo suprasti...
Skaityti komentarus