Anksčiau ir dabar

Šiandien lapai dažnai nupučiami į krūvas, sugrėbiami į plastikinius maišus ir išvežami. Vėliau perkamas mulčias, kompostas ar kitos dirvožemiui gerinti skirtos priemonės. Taip sode susidariusi organinė medžiaga pašalinama, o jai pakeisti įsigyjami produktai, kurių dalį galima pasigaminti vietoje.

Anksčiau lapai buvo vežami po vaismedžiais, paskleidžiami ant tuščių daržovių lysvių, paliekami po krūmais arba kraunami į atskirą lapų kompostavimo krūvą. Ramiame sodo kampe paliktas lapų sluoksnis tapdavo ir žiemojančių smulkiųjų gyvūnų slėptuve.

Šiuolaikine kalba tai vadintume žiedine medžiagų apytaka. Ankstesnių kartų sodininkai šį principą dažnai taikė praktiškai, net nevartodami tokio termino.

Kas vyksta su nukritusiu lapu, jeigu jį paliekame?

Maisto medžiagų grąžinimas į dirvožemį. Augdamas medis iš dirvožemio pasisavina azotą, fosforą, kalį, magnį ir kitus elementus. Dalis šių medžiagų prieš lapų kritimą pernešama į daugiamečius augalo audinius, o kita dalis lieka nukritusiuose lapuose. Jiems yrant, dalis maisto medžiagų palaipsniui grįžta į dirvožemį ir vėl tampa prieinama augalams.

Šis procesas nėra momentinis: maisto medžiagų išsiskyrimo greitis priklauso nuo lapų cheminės sudėties, temperatūros, drėgmės ir dirvožemio organizmų veiklos. Vis dėlto ilgainiui lapų irimo procesai padeda palaikyti medžiagų apytaką ir organinės medžiagos atsargas dirvožemyje.

Dirvožemio apsauga žiemą. Ant daržovių lysvių paskleistas lapų sluoksnis gali apsaugoti dirvos paviršių nuo tiesioginio lietaus poveikio, mažinti dirvožemio plutos susidarymą ir temperatūros svyravimus. Lapai taip pat sudaro sąlygas dirvožemio bestuburiams, ypač sliekams, kurie organinę medžiagą skaido, maišo su mineraliniu dirvožemiu ir prisideda prie jo struktūros formavimosi.

Pavasarį tokioje lysvėje gali būti daugiau organinės medžiagos, o dirvožemio paviršius – geriau apsaugotas nuo išdžiūvimo. Tačiau storą, suslėgtą lapų sluoksnį prieš sėją gali tekti praskleisti arba iš dalies įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį.

Buveinė žiemojantiems gyvūnams. Lapų paklotė ir po krūmais susikaupusios lapų krūvos yra svarbios daugelio bestuburių slėptuvės. Jose žiemoja vabzdžiai, vorai ir kiti smulkūs organizmai, o kai kuriomis sąlygomis tokios vietos gali būti tinkamos ir ežiams. Pašalinus visus lapus, sumažėja ne tik slėptuvių, bet ir maisto išteklių šiems gyvūnams.

Organinės medžiagos virtimas lapų žeme. Lapams yrant, susidaro tamsi, puri organinė medžiaga, vadinama lapų žeme. Ji gali būti naudojama dirvožemio struktūrai gerinti, mulčiuoti ir įvairiems auginimo substratams ruošti. Lapų žemė paprastai yra lengvos struktūros, geba sulaikyti drėgmę ir kartu sudaryti sąlygas oro apykaitai, tačiau jos savybės priklauso nuo naudotų lapų ir irimo sąlygų.

Lapų žemė – vertingas sodo išteklius

Lapų žemei gaminti nebūtina turėti sudėtingos įrangos. Pakanka nuošalesniame sodo kampe įrengti laidų vielos tinklo aptvarą arba kitą orui pralaidžią talpyklą. Galima naudoti maždaug metro skersmens ir metro aukščio cilindro formos konstrukciją.

Į ją dedami lapai, prireikus lengvai suspaudžiami ir sudrėkinami. Sausi lapai suyra lėtai, todėl svarbu palaikyti tolygią drėgmę, tačiau nepermirkyti krūvos. Ji turi gauti pakankamai oro. Esant tinkamoms sąlygoms, lapų žemė gali susiformuoti per vienus ar dvejus metus, nors kai kurių medžių lapams suirti reikia daugiau laiko.

Gautas produktas skiriasi nuo įprasto komposto. Lapų žemėje dažniausiai vyrauja iš lapų susidariusi organinė medžiaga, o maisto medžiagų koncentracija paprastai būna mažesnė nei maistingame komposte. Dėl to ji gali būti naudinga gerinant dirvožemio struktūrą ir ruošiant kai kuriems augalams tinkamus substratus. Vis dėlto daigams ar jautriems vazoniniams augalams skirtą mišinį reikėtų parinkti pagal konkrečių augalų poreikius.

Daugelio medžių lapai tinka lapų žemei gaminti: liepų, beržų, klevų, bukų, skroblų ir ąžuolų. Stambesni, kietesni arba daug struktūrinių junginių turintys lapai gali irti lėčiau. Ąžuolų lapai dažnai suyra lėčiau, tačiau vien jų rūšis neleidžia patikimai numatyti galutinio produkto rūgštingumo – jį lemia ir irimo sąlygos bei medžiagos sudėtis.

Atsargiau reikėtų elgtis su lapais, kuriuose gali būti išlikusių augalų ligų sukėlėjų ar kenkėjų vystymosi stadijų. Pavyzdžiui, obelų rauplėtumo sukėlėjas gali išlikti nukritusiuose lapuose, o kaštoninės keršakandės lėliukės žiemoja kaštonų lapuose. Tokiais atvejais tikslinga rinktis ligos ar kenkėjo biologijai ir vietos atliekų tvarkymo reikalavimams tinkamą tvarkymo būdą. Vien iš lapų išvaizdos ne visada galima nustatyti, ar juos saugu naudoti kompostui.

Prieš kraunant lapus į krūvą pravartu juos sudrėkinti ir pasirinkti nuo vėjo apsaugotą vietą. Paprastas sprendimas dažnai pasiteisina labiau nei sudėtinga įranga: lapai surenkami, sudedami į vieną vietą ir paliekami natūraliems irimo procesams.

Kodėl lapų pūstuvai kelia problemų?

Lapų pūstuvų poveikis neapsiriboja triukšmu. Benzininiai įrenginiai išmeta degimo produktus, o stiprus oro srautas gali pakelti dulkes, smulkias organines daleles ir išjudinti lapų paklotėje gyvenančius bestuburius. Lapų siurbliai, ypač smulkinantys surinktą medžiagą, gali sužaloti arba sunaikinti dalį kartu su lapais įsiurbtų smulkiųjų gyvūnų.

Kai lapų paklotė pašalinama nuo didelių plotų, sunaikinamos slėptuvės ir sumažinamas organinės medžiagos kiekis, kuriuo minta įvairūs dirvožemio organizmai. Todėl intensyvus lapų pūtimas ir siurbimas gali būti nepalankus sodo biologinei įvairovei, ypač jeigu tvarkoma visa teritorija, nepaliekant natūralių lapų sankaupų.

Grėblys yra paprastesnė alternatyva, tačiau ir jį naudojant svarbu atsižvelgti į vietą. Tikslas neturėtų būti visur pašalinti lapus, o sutvarkyti tas teritorijas, kuriose jų sluoksnis trukdo saugiam judėjimui ar augalų augimui. Likusioje sodo dalyje lapus galima palikti arba perkelti ten, kur jie atliks ekologinę funkciją.

Kur lapus šalinti, o kur palikti?

Nuo vejos. Storą, drėgną lapų sluoksnį reikėtų pašalinti, nes jis gali sumažinti šviesos ir oro patekimą į žolyną bei sudaryti palankias sąlygas kai kurioms ligoms. Surinktus lapus galima panaudoti po krūmais, ant lysvių arba lapų žemei gaminti.

Nuo šaligatvių ir takų. Lapus būtina pašalinti ten, kur jie tampa slydimo pavojumi arba trukdo vandeniui nutekėti. Tai ypač aktualu viešosiose erdvėse ir intensyviai naudojamuose pėsčiųjų takuose.

Nuo daržovių lysvių. Sveikus lapus galima palikti kaip sezoninę dirvožemio dangą, atsižvelgiant į jų sluoksnio storį ir būsimų sėjos ar sodinimo darbų poreikius.

Po medžiais ir krūmais. Lapų paklotę dažniausiai verta išsaugoti, jeigu ji netrukdo naudojimuisi teritorija ir nėra pagrindo įtarti reikšmingą ligų ar kenkėjų plitimą.

Ramiame sodo kampe. Lapų krūva gali tapti žiemojimo vieta smulkiesiems gyvūnams ir žaliava lapų žemei gaminti. Šias funkcijas galima suderinti, jei dalis krūvos paliekama netrikdoma, o kita dalis naudojama lapų žemei ruošti.

Nukritęs lapas nėra bevertė atlieka. Paliktas tinkamoje vietoje jis tampa dirvožemio organinės medžiagos, maisto medžiagų apytakos ir biologinės įvairovės dalimi. Todėl rudenį svarbiausia ne pašalinti visus lapus, o suprasti, kur jie trukdo, o kur atlieka reikalingą ekologinę funkciją.

2. Akademinis papildymas

Lapų paklotė – dirvožemio ekologinės sistemos dalis

Nukritusių lapų reikšmė sodui ir miesto želdynams pirmiausia susijusi su organinės medžiagos apytaka. Lapams yrant, jų cheminius junginius palaipsniui skaido grybai, bakterijos ir dirvožemio bestuburiai. Šių procesų metu organinė medžiaga mineralizuojama, dalis maisto medžiagų grįžta į augalams prieinamas formas, o kita dalis įtraukiama į dirvožemio organinės medžiagos sankaupas.

Lapų irimo greitis nevienodas. Jį lemia lapų cheminė sudėtis, ypač anglies ir azoto santykis, lignino bei kitų sunkiau skaidomų junginių kiekis, taip pat dirvožemio drėgmė, temperatūra ir aeracija. Dėl šios priežasties skirtingų medžių rūšių lapai atlieka panašias, bet ne visiškai vienodas funkcijas. Lapų paklotė taip pat keičia dirvožemio mikroklimatą: mažina temperatūros svyravimus, padeda išsaugoti drėgmę ir sukuria buveinę skaidytojams.

Svarbu skirti lapų mulčią, lapų žemę ir subrendusį kompostą. Lapų mulčias yra dar nesuirusių arba iš dalies suirusių lapų sluoksnis, naudojamas dirvožemio paviršiui uždengti. Lapų žemė – per ilgesnį laiką susidariusi, iš esmės lapų irimo produktų sudaryta medžiaga. Kompostas paprastai ruošiamas iš įvairesnių organinių atliekų, o jo savybės priklauso nuo žaliavų ir kompostavimo proceso. Šios medžiagos nėra visiškai pakeičiamos viena kita.

Taip pat reikėtų atsargiai vertinti teiginį, kad kasmet išvežant lapus dirvožemis neišvengiamai nualinamas. Lapų pašalinimas gali sumažinti vietoje grąžinamos organinės medžiagos kiekį, tačiau realų dirvožemio derlingumą lemia ir kiti veiksniai: augalų maisto medžiagų pasisavinimas, tręšimas, laistymas, dirvožemio tipas, erozija ir priežiūros praktika. Todėl tikslesnė išvada būtų tokia: nuolatinis lapų pašalinimas iš medžių augavietės nutraukia dalį natūralios organinės medžiagos grąžinimo ciklo ir gali didinti poreikį kompensuoti prarastą organinę medžiagą kitomis priemonėmis.

3. Arborologo įžvalgos

Medžio lapai – jo augavietės ekologinio ciklo dalis

Arborologiniu požiūriu nukritusių lapų tvarkymas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į visą medžio augavietę, o ne vien į estetinę teritorijos išvaizdą. Medis per augimo sezoną formuoja lapiją, o rudenį dalį sukauptos organinės medžiagos grąžina į aplinką. Lapų paklotė tampa viena iš sąlygų, palaikančių dirvožemio biologinį aktyvumą, drėgmės režimą ir medžio šaknų aplinkos funkcionalumą.

Vis dėlto nukritusių lapų nereikėtų laikyti tiesiogine trąša, kuri akimirksniu aprūpina medį visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Jų nauda pasireiškia palaipsniui, vykstant irimo procesams. Medžio būklę ir augimą lemia visas augavietės sąlygų kompleksas – dirvožemio struktūra, deguonies prieinamumas, vandens režimas, šaknų tūris ir maisto medžiagų prieinamumas.

Ne kiekviena teritorija turi būti tvarkoma vienodai

Po brandžiais medžiais ir krūmais natūrali lapų paklotė dažnai yra pageidautina. Tačiau intensyviai naudojamoje vejoje, ant šaligatvio ar prie pastatų įėjimų lapus gali reikėti pašalinti. Tai nėra prieštaravimas: skirtingoms teritorijoms taikomi skirtingi saugos, naudojimo ir ekologiniai reikalavimai.

Tinkamas sprendimas – ne maksimalus tvarkingumas visame sklype, o diferencijuota priežiūra. Ten, kur lapai netrukdo žmonių saugumui ar augalų augimui, juos galima palikti. Ten, kur jie kelia slydimo pavojų arba uždengia veją storu, drėgnu sluoksniu, juos reikėtų surinkti ir panaudoti kitoje vietoje. Taip organinė medžiaga išsaugoma vietoje, o priežiūra pritaikoma konkrečiai funkcijai.

Lapų paklotė ir biologinė įvairovė

Lapų sluoksnis suteikia buveinę daugeliui bestuburių, o šie yra maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Lapų krūvos gali būti tinkamos ir ežiams žiemoti, tačiau vien lapų krūvos buvimas negarantuoja, kad gyvūnas joje apsigyvens. Tam svarbios ir kitos sąlygos: vietos ramumas, apsauga nuo trikdymo, drėgmės režimas, galimybė patekti į slėptuvę bei aplinkinės buveinės.

Todėl rekomenduotina dalį lapų palikti nejudinamą, ypač gyvatvorių pakraščiuose ir nuošalesnėse sodo vietose. Jeigu lapai naudojami lapų žemei gaminti, verta atskirti kompostavimo vietą nuo natūralių žiemojimo slėptuvių, kad nuolat vartoma krūva netrikdytų joje galinčių žiemoti gyvūnų.

Lapų pūtimas ir dirvožemio paviršiaus pažeidžiamumas

Lapų pūstuvų naudojimas dideliuose plotuose gali sutrikdyti lapų paklotę, pakelti dulkes ir išjudinti joje gyvenančius organizmus. Poveikio mastas priklauso nuo įrenginio tipo, oro srauto stiprumo, darbo trukmės, dirvožemio paviršiaus ir to, ar lapai šalinami tik nuo takų, ar ir nuo medžių šaknų zonų.

Arborologijoje ypač svarbu išvengti intensyvaus dirvožemio paviršiaus valymo po brandžiais medžiais, kai kartu pašalinama didelė dalis organinės paklotės. Tačiau nereikėtų teigti, kad kiekvienas lapų pūstuvo panaudojimas neišvengiamai padaro reikšmingą žalą. Esminis skirtumas yra tarp tikslingo lapų pašalinimo nuo saugai svarbių paviršių ir visos teritorijos išvalymo neatsižvelgiant į jos ekologines funkcijas.

Pagrindinė arborologinė išvada: lapų tvarkymas turėtų būti laikomas medžių augavietės priežiūros dalimi. Išsaugant tinkamose vietose susidariusią lapų paklotę, palaikoma organinės medžiagos apytaka ir sudaromos palankesnės sąlygos dirvožemio biologiniams procesams. Todėl brandžių medžių aplinkoje racionali priežiūra dažnai reiškia ne kuo dažnesnį valymą, o gebėjimą atskirti, kur lapus būtina pašalinti, o kur verta leisti jiems atlikti natūralią ekologinę funkciją.