Išgyventa ir išmąstyta žmogiška mintis kartais daugiau pasako apie Dievą, nei ištisa virtinė išmoktų Šventraščių citatų ar bažnytinių doktrinų. Tai – dėsninga, jei Dievas yra susijęs su žmogaus dvasia. Daugelis religijų Dievą ar dievus įkūnija anapus žmogaus. Paradoksalu, bet Dievo iškėlimas anapus gamtos pasaulio, į aukštesnes erdves, jam leidžia apsigyventi daug arčiau, jį mąstančio žmogaus viduje. Toks Dievas ir didesnis už gamtos dievus, ir artimesnis žmogui.
Andrius Kulikauskas savo dainoje „Ateina Dievas“ apdainuoja Viešpatį kaip pavargusį, pražilusį senolį, kurį išsekino mūsų, žmonių nuodėmės. Šis Dievas kartu ir stiprus, ir silpnas. Jis lieka aukščiausiąja esybe ir kartu susitapatina su varganu žmogumi. Daugumai religijų būdingą Dievo baimę šiame tekste išstumia užuojauta, o ji pažadina meilę. Čia rasime ir atgailą – regint, kaip Dievą skaudina ir vargina mūsų niekdarbiai, apima ir gėda, ir atleidimo šiluma. Suvokiame, jog jis prisiėmė mūsų nuodėmes, atkentėjo už jas ir mums atleidžia. Tai mus apvalo ir išskaistina.
Liaudies kultūroje ir literatūroje randame įvairių pavyzdžių, kaip Dievas sužmoginamas. Ne ta prasme, kaip Olimpo mitologijoje, kur dievams priskiriamos žmogiškos aistros ir ydos, o ta prasme, jog Aukščiausiasis gali išgyventi, suprasti ir atjausti žmogaus kančias. Žmogus su juo gali bendrauti kaip su savu, net liedamas savo apmaudą. Pasakojama, kad lietuviai vaizduodavo net mušantys Dievą, kam davė prastą derlių. Šios kultūros atspindį rasime ir Žemaitės kūryboje, kur kenčiantis Petras Kurmelis daužo „smūtkelį“, sakydamas: kaip tu, Dieve, man, taip aš tau.
Riba tarp šventvagystės ir autentiško šventumo suvokimo – plona ir trapi. Vaikas, kumščiuodamas savo tėvą, išliedamas jam savo mažos širdelės sielvartą ir taip pusiau sąmoningai siekdamas jo dėmesio, gali būti daug arčiau jo, nei santūriai šypsodamasis ar stovėdamas pozicijoje „ramiai“. Nuoširdumas – svarbesnis už primestą ar suvaidintą pagarbą. Abipusiai iškentėtas, priimtas ir suprastas skausmas atkuria prarastą ryšį, kumščiavimą keičia apkabinimas.
Už žmogų kenčiančių ar mirštančių dievų rasime įvairiose religijose. Tai ir Prometėjas graikų mitologijoje, ir Kecalkoatlis Meksikos indėnų religijose. Vis dėlto tiktai krikščionybėje kančią prisiima aukščiausias Dievas. Pagoniškose religijose dievai dažniausiai siejami su galiomis, tuo tarpu krikščionybėje absoliutus Visagalis bent dusyk tampa silpnu: pirmiausiai – kūdikiu, po to – auka ant kryžiaus, kankiniu ir mirtininku.
Dievas, kenčiantis už žmogų ir dalyvaujantis jo kančioje – išskirtinė idėja, nušviečianti visą žmogaus būtį viltimi. Vienas dažniausių priekaištų religijai – kodėl žmogaus gyvenime tiek daug blogio? Ar Dievas per silpnas, ar per abejingas, o gal net per piktas pašalinti šį blogį? Ir štai Dievas, užuot pateikęs sudėtingą loginių argumentų konstrukciją, atsako itin praktiniu būdu, pats prisiimdamas blogį ir jo pasekmes kančioje ir mirtyje. Maža to, jis prisikelia ir suteikia viltį kiekvienam žmogui taip pat prisikelti geresniam gyvenimui, be kančios ir mirties.
Šiame kontekste žmogaus kančia ir mirtis įgauna net savotišką prasmę. Mes kenčiame ir mirštame kartu su aukščiausio gėrio, tiesos ir išminties šaltiniu, kad kartu prisikeltume ir gyventume. Kančia mus skaistina ir taurina, o mirtis tampa tik akimirksniu pakeliui į aukštesnę būtį.
Dievo Kristuje asmenybė buvo skandalinga judėjų bendruomenėje, pagoniškoje Romoje, lieka skandalinga ir šiandien. Vieniems jo atsakas į kančią ir mirtį atrodo per daug paprastas, kitiems – pernelyg sudėtingas. Vis dėlto tai – vienintelis atsakymas, pagrįstas paties Dievo išgyvenimu. Dievas kenčia su mumis, o mes – su juo.
Savotišką Kristaus paveikslą mums tapo maištingos prigimties rusų roko klasikas Jegoras Letovas savo dainoje „Evangelija“. Daina tiek savo tekstu, tiek dainavimo maniera balansuoja tarp aistringo kvatojimo ir tokios pat aistringos raudos. Tokią dainą, turbūt, galėjo sukurti tik rusas, kurio dvasia augo tarp tironijos ir anarchijos.
„Apglėbk alkanomis rankomis savo neišgelbėtą Kristų…“ Šie žodžiai – arti šventvagystės ribos, kaip ir daugelis tikrų, autentiškų minčių apie šventybę. Krikščionybė teigia, kad Kristus išgelbsti kiekvieną jo besišaukiantį žmogų, o čia pats tarsi praranda išgelbėjimą. Bet šiuos žodžius galima suprasti ir kitaip: Kristus atsisakė savo galimybės išsigelbėti, kad išgelbėtų kitus. Jo evangelinė malda: Tėve, jei nori, patrauk nuo manęs šią taurę, bet tebus ne kaip aš noriu, o kaip tu…
„Surakink patikimomis grandinėmis savo beviltišką Kristų…“ Išties Kristus pasaulio akimis – beviltiškas. Jis išeina už bet kokių žmogiškų polinkių ribų. Dievas ir staiga – bejėgis? Tai – svetima žmonėms, kurie turimas galias dažniausiai naudoja savo labui.
„Uždusink paklusniomis rankomis savo nepaklusnų Kristų…“ Čia, ko gero, stipriausia eilutė, gal todėl ir baigiamoji. Kristus ir pati jo idėja įkūnija maištą prieš nuodėmingą žmogišką prigimtį. Istorijoje daug kas bandė Kristų paversti įrankiu saviems interesams – nuo Romos imperatoriaus Konstantino iki Adolfo Hitlerio ar net šiuolaikinių leftistų. Vieniems jis – absoliučios monarchijos idealas, kitiems – proletarinės revoliucijos įkvėpėjas, tretiems – žymiausias istorijoje antisemitas, ketvirtiems – sentimentalus tolerantiškas hipsteris, įkūnijantis kovą už „žmogaus teises“…
O jis vis iškyla su sava idėja, griaunančia visas jam primetamas logines konstrukcijas. Nepaklusnus, bejėgis ir didis. Bet gal svarbiausia šioje dainoje, kad jis – net ir dusinamas – yra savas. Mūsų savasties dalis. Mes galime bandyti jį išstumti, atmesti, net sunaikinti. Bet anksčiau ar vėliau dieviškojo plano logika mus prie jo sugrąžins. Akistata su juo bus lemtinga. Priklausomai nuo mūsų pasirinkimų šiame gyvenime prisikelsime arba šlovei, arba pasmerkimui.
…Kai žmogus klausia – kur buvo Dievas, kai man skaudėjo? – galbūt tinkamiausias atsakymas: štai ten, ant kryžiaus.
Skaityti komentarus