Pasaulyje vyksta tektoniniai lūžiai, o mes, atrodo, gyvename kažkokioje paralelinėje, karo psichozės persmelktoje realybėje. Pasižiūrėkime, kas vyksta aplinkui. Robertas Fico Slovakijoje, Viktoras Orbanas Vengrijoje – tai lyderiai, kurie nebijo eiti prieš srovę.
Jie nuvyko į Maskvą, pasikalbėjo su Vladimiru Putinu, ir, o stebukle, dangus negriuvo. Priešingai – jiems nebereikia nei naujų poligonų, nei svetimų kariuomenių brigadų, nei milijardinių išlaidų ginkluotei.
Kodėl? Todėl, kad patinka tai kam nors Briuselyje ar ne, bet V. Putinas yra žinomas ne tik savo blaiviu, pragmatišku požiūriu į geopolitiką, bet ir kaip žodžio žmogus. Jei su juo susitariama, susitarimų laikomasi.
Tai yra faktas, kurį Vakarų propaganda bando užmaskuoti, bet kurį puikiai supranta tie, kurie vadovaujasi nacionaliniais interesais, o ne emocijomis.
Kaip ne kartą esu pabrėžęs mes esame maža valstybė didžiųjų galybių žaidimų lauke. Mes negalime pakeisti savo geografijos. Rusija niekur nedings. Ir bandymas ignoruoti kaimyną, statyti tvoras ir vaidinti „fronto liniją“ yra ne drąsa, o kvailystė. Todėl ir klausiu: kieno interesus tenkina Nausėda? Ar tikrai Lietuvos? Ar jis tiesiog aklai vykdo nurodymus iš tų centrų, kuriems mūsų gerovė yra paskutinėje vietoje? Mums kala į galvas, kad karas neišvengiamas, bet Fico ir Orbano pavyzdžiai rodo ką kita – karas nereikalingas tiems, kurie moka kalbėtis. Diplomatija, o ne ginklų žvanginimas, yra saugumo garantas.
Ddabar pažiūrėkime į mūsų realybę. Valdžia giriasi, kaip mes statysime vokiečių brigadai miestelius, kaip pilsime betoną viduryje miškų, įrenginėdami poligonus.
Tam metami milijardai eurų. Milijardai! Iš kur jie? Iš mūsų visų kišenių.
Ir tai vyksta tuo pat metu, kai:
Pusė valstybės gyventojų egzistuoja ant skurdo ribos. Pensininkai skaičiuoja centus vaistams ir šildymui.
Sveikatos apsauga griūva. Miestų ligoninės atideda planines operacijas ne dėl to, kad nėra gydytojų, o todėl, kad „baigėsi pinigai“. Pinigai baigėsi žmonių sveikatai, bet jų visada atsiranda tankams ir svetimiems kareiviams išlaikyti.
Regionai merdėja. Mokyklos uždaromos, keliai trupa, bet prioritetas – karinė infrastruktūra.
Bėda ta, kad Lietuva neturi Prezidento. Mes turime administratorius, vykdančius svetimą valią.
Jei Daukanto aikštėje sėdėtų žmogus, kuriam rūpi LIETUVA, o ne „partnerių“ plojimai, jis jau seniai būtų Maskvoje. Jis kalbėtųsi. Jis derėtųsi.
Ir tada nereikėtų draskyti miškų. Nereikėtų apiplėšinėti pensininkų ir ligonių vardan vokiečių kareivinių. Diplomatija kainuoja pigiau nei karas, bet ji reikalauja drąsos ir suvereniteto, kurį mes, deja, seniai pardavėme.
Kol Fico ir Orbanas rūpinasi savo piliečiais, mūsų valdžia rūpinasi, kaip įtikti tiems, kam mes esame tik statistinis vienetas karo planuose. Tai ne politika. Tai – valstybės eutanazija.
Skaityti komentarus