Ant melo, apgaulės ir nežmoniškumo pamatų pastatytas mūras trupa, nes kitaip ir negali būti. Skolinti pinigai prie valdžios lovio traukia primatus, kaip mėšlo krūva sutraukia muses. Aukštesnio išsivystymo laipsnio asmenybė apeina tą krūvelę lanku, žemesnio – lekia strimgalviais link smarvę skleidžiančios krūvos.

Vakarykštis vaiko paėmimo skandalas ir pirmos ponios kalba apnuogino mūsų žaizdas. Tai dvi simbolinės kontraversijos, kurios kitu atveju nederėtų viena prie kitos, bet šiandien dera, kaip niekad, nes įkūnija tą absurdo lygio farsą, kuris dar iš inercijos vadinamas Lietuvos valstybe. Jei iš kapų atsikeltų prieškario Lietuvos politikai, jei pakiltų tremtiniai ir politiniai kaliniai, partizanai ir disidentai – tikiu, jie išdrįstų pasakyti, kad tai jau ne Lietuvos valstybė. Tačiau vieni miega amžinu miegu, kiti ruošiasi tam ir nebeturi jėgų (jas atidavė anuomet, kai buvo stiprūs), dalį apsvaigino tariamas progresas, kuris asocijuojasi su pilnu pilvu ir galimybe ištiesti kojas prie Viduržemio jūros, kiti bijo prarasti trupinius, kuriuos dabartiniai Lietuvos administratoriai dar padalina, kad užčiauptų sąžinės ir proto balsą.

Net devyniolikai žiniasklaidos priemonių buvo iš anksto nusiųsta filmuota vaiko paėmimo medžiaga. Nė viena iš jų neišdrįso to paskelbti. Ir tik tada, kai socialiniuose tinkluose kilo pasipiktinimo banga, viena po kitos, matyt supratę, kad užleidžia iniciatyvą neformalioms sklaidos priemonėms, puolė talpinti medžiagą susijusią su vaiko paėmimu. Ką mums tai sako? Tai sako, kad mes nebegalime pasitikėti nė vienu oficialiu informacijos šaltiniu. Visos jos yra nematomais saitais susiję su valdžios struktūromis ir jau seniai nebegali vadintis ketvirta valdžia, bet drąsiai galime vadinti esamos visuomeninės santvarkos „penkta koja“. Orai, horoskopai ir skyrybų naujienos – vienintelė likusi dėmesio verta informacija. Visa kita – dezinformacija, faktų iškraipymas arba melas. O melo kojos, kaip žinia, yra trumpos.

Valdžios ir ją aptarnaujančių kohortos išsigimimas daugiau nei akivaizdus. Pats būdamas politinės partijos nariu, partijos, kuri nori pakeisti šią nusistovėjusią ir užrūgusią pelkę ir suteikti Lietuvai restarto galimybę, šią perspektyvą vertinu rezervuotai. Mus gali išgelbėti tik du variantai – pirmas: visuotinis tautos dvasios atgimimas, kuriam kilti, deja nematau jokių prielaidų, ir antras – visiška valstybės katastrofa, griūtis, kurią įsivaizduoju, kaip žmonių nepaklusnumą ir nusišalinimą nuo valstybės reikalų. T.y nebalsavimas rinkimuose, vengimas vykdyti valstybės paskirtas prievoles (kiek tai įmanoma įgyvendinti), uždarų bendruomenių kūrimas, kėlimasis gyventi į kaimiškas vietas nors su nedideliu žemės lopinėliu, atsisakymas vartotojiško gyvenimo būdo, nusišalinimas nuo visų, taip vadinamos „valstybės“ reikalų, bet visas jėgas skirti šeimai, savo artimos aplinkos žmonėms, bendruomenei.

Kyla klausimas ar aš kviečiu nemokėti mokesčių, atsisakyti tarnauti kariuomenėje ar nedalyvauti rinkimuose? Visai ne, bet aš pasakau į ką evoliucionuos dalis visuomenės, jei skubiai nebus išgirstas jos balsas. Net senovės Romos patricijai suprato, kaip svarbu girdėti gatvės, minios balsą. Tam Senate buvo tribūno vieta, kuris atstovavo minios nuomonę ir patricijai suteikdavo jam žodį, tam, kad valdžia neatitrūktų nuo imperijos kasdienių realijų. Panašu, kad šiandien takoskyra tarp plebėjų ir patricijų yra daug didesnė nei senovės Romoje. Sprendžiant iš šiandieninės valdžios sistemos ir ją aptarnaujančios bandos nuostatų, visuomenės apatija šios valstybės atžvilgiu yra neišvengiama. Todėl greitu laiku gali taip nutikti, kad pasipriešinimas tiems, kurie užgrobė mūsų valstybę, bus kiekvieno padoraus žmogaus reikalas.

Valdžia priešmirtinėje desperacijoje, vietoje to, kad stengtųsi išgirsti žmonių balsą ir reaguoti į tai ir kažkiek išsklaidytų besitvenkiančius virš jos debesis, imasi priemonių, kurios apsaugotų jos neliečiamybę ir priverstų visuomenę dar kurį laiką miegoti letargo miegu. Tai yra klasikinė visų tironijų priemonė – cenzūra, kuri dar labiau sustiprins atotrūkį, tarp viršūnių ir apačių, nes cenzūros sąlygomis valdžia linkusi dar labiau išsigimti, o žmonės apsimesti, susitapatinti ir užslėpti neapykantą savyje. Tačiau neapykanta yra energija, kuri niekur nedingsta, kaip nedingsta garai verdančiame katile. Jei uždarysite visas katilo sklendes, garai ras būdą kaip išsiveržti. Blogiausiu atveju nukels dangtį taip, kad maža nepasirodys.

Jau pasirodė diskusijų laidos, kurioje valdžios atstovai, politikai ir visuomenės veikėjai palaipsniui formuoja žmonių sąmonę teigdami, kad reikėtų kovoti su priešiška Lietuvai dezinformacija. Netgi siūloma tai atiduoti į kažkokios tarnybos (gal Glavlito?) rankas, kuri nuspręstų kas yra dezinformacija, o kas ne, o jei nutiktų kažkokie perlenkimai, tai žmogus galėtų kreiptis į teismą ir apsiginti. Tik įdomu kokį kelią pasirinks žmogus? Ar užgniaužti pyktį savyje, ar visas savo santaupas sukišti į bylinėjimąsi su sistema? Manau atsakymą visi žinote. 

Stebėkime situaciją, vertinkime, netylėkime. Mūsų balsai turi virsti garsu, kuris neleis sistemai uždėti apynasrio laisviems žmonėms. Mes gimėme laisvi ir tokie turime išlikti. Nė viena santvarka, nė viena valdžia, nė viena institucija negali apriboti žmogaus saviraiškos laisvės. Tai gali padaryti tik teismas, vadovaudamasis galiojančiais įstatymai.