Nežinau ar galėsiu raštu perteikti tai, ką patyriau šiandien, dalyvaudama Deimantės dukros Samiros laikinos globos peržiūros posėdyje ir mergaitės susitikime su mama. Galėčiau daug subtilybių papasakoti, kaip mūsų VTAT „rūpinasi“ vaiko gerove.

Aš be jokių abejonių ir labai atsakingai pareiškiu, kad yra vykdomas genocidas prieš mūsų vaikus, ten dirba nusikalstamos grupuotės kurios netrukdomai daro nusikaltimus mūsų šeimų atžvilgiu. Bet gal glaustai nuo pradžių.

Iš pat ryto Deimantes laukė susitikimas su dukrele. Atvykome į Jonavos socialinių paslaugų skyrių. Kadangi man Deimantė buvo pasakojusi kad susitikimuose visuomet dalyvauja vaiko laikinoji globėja, o tai trikdo jos bendravimą su dukrele, pirmas mano darbas buvo pasirūpinti kad šį kartą taip nenutiktų. Kaip teisėtas Deimantės įgaliotas asmuo griežtokai paprašiau, kad butų pakviestas psichologas ir mamos ir vaiko susitikimas įvyktu nedalyvaujant jokiems pašaliniams žmonėms. VTAT darbuotojos akivaizdžiai nerodė susižavėjimo šiam mano reikalavimui, tačiau be jokių diskusijų jis buvo įvykdytas. 

40 minučių vaikas bendravo su mama prižiūrint tik psichologui. Vykstant mamos ir vaiko susitikimui, mes sėdėjome kitoje poilsio patalpoje, todėl man pasitaikė proga trumpai pakalbėti su mergytės laikinąją globėja. Globėja akivaizdžiai nervinosi, visa drebėjo, tiesiog ore tvyrojo jos įtampa. Nenorėdama išsiplėsti pokalbio detalių nepasakosiu.

Man labai buvo įdomu išsiaiškinti kodėl Deimantės mergytė laikinąją globėją vadina mama ir kodėl globėja mergaitei girdint Deimantę įvardina „teta“. Priminiau kad laikinos globos tikslas yra padėti krizę ištikusiai šeimai ir paruošti vaiką grąžinimui į šeimą. Kaip trijų vaikų mama iš patirties žinau, kad besimokantis kalbėti vaikas pirmuosius garsus ir žodžius pradeda tarti mėgdžiodamas aplinką, tai ką girdi šeimoje. Deimantės mergytė auga šeimoje, kurioje nėra daugiau vaikų, todėl ten toks žodis neturėtu būti vartojamas, kad galima būtų teigti, kad vaikas išmoko tą žodį pats. Sakykit, net jai taip ir nutiko, ar laikinoji globėja neturėtu atlikdama savo pareigą paaiškinti vaikui, kad ji nėra jos mama? Kad ji yra Kristina (vardas pakeistas) ir yra jos draugė teta ar, pavyzdžiui, jos mamytės draugė? Panašu, kad globėja net nemano to daryti, peršasi mintis, kad ji yra tikra, jog vaikas liks jai. Pavadinčiau tai bandymu nusavinti svetimą vaiką. Suprantu, kad motinystės džiaugsmo nepatyrusi moteris egoistiškai, nepaisydama vaiko interesų, siekia tai patirti, bet juk yra daug našlaičiu. Kodėl reikia siekti pasisavinti vaiką, kuris turi tėvus, sesę ir greit turės broliuką? Kadangi tai daroma akivaizdžiai ir laikinoje globoje esantis vaikas globėją vadina mama, o VTAT darbuotojai tame neįžvelgia netinkamo globėjos elgesio, peršasi nuomonė kad tas vaikas jau yra pažadėtas globėjai. 

Po susitikimo nuėjome į posėdžių salę. Posėdis vyko 1,5 valandos, kadangi susirinkimui buvau pasiruošusi, pradžioje man teko išlaikyti teisinių žinių egzaminą. Pasakiau, kad ketinu posėdį filmuoti, VTAT darbuotojai paprašė pagrįsti, kokiu pagrindu, lyg patys nežinotų LT įstatymų. Po mano atsakymo nesiginčijo ir posėdį buvo leista filmuoti. Buvo peržvelgtas „pagalbos“ planas, kurį aš pavadinčiau įpareigojimų planų, nes jokia pagalba ten net nekvepia. Išaiškinta, kad jie šiandien nepriiminės jokio sprendimo, byla bus perduota teismui. Teisme bus vertinami įvykdyti įsipareigojimai ir bus nuspręsta, ar vaikas gražinamas į šeimą, ar bus paskirta vaikui pastovi globa (globos pirmumas dabartinei globėjai).

Vėliau buvo peržiūrėtas „pagalbos planas“, kuri mama įsipareigoja vykdyti, kol bus priimtas teismo sprendimas. Labai skaudu buvo žiūrėti, kaip mama verkdama maldavo VTAT, kad jai butų leista dažniau paskambinti ar parašyti žinutę globėjai, kad galėtų gauti informaciją apie savo dukrą. Globėja su mamos noru paskambinti kiekvieną dieną nesutiko, buvo priimtas sprendimas, kad mama paskambinti globėjai galės tris kartus per savaitę. Žinutes globėja rašyti atsisakė, teigdama, kad dienoraščio nerašys.

Po posėdžio Deimantei vėl buvo leista nueiti į vaikų žaidimo kambarį atsisveikinti su dukryte. Žaidimų kambaryje atsisveikinant mergaitei su mama dalyvavau ir aš. Mergytė lakstė nuo vienos prie kitos, vartė žaisliukus vadino globėją mama ir pasimetusiomis akytėmis žiūrėjo į savo tikrą mama. Man, kaip mamai, tas vaizdas buvo nepakeliamas, pajutau kaip kaupiasi ašaros ir linksta kojos, todėl išėjau iš patalpos. Vaikas akivaizdžiai yra traumuojamas, ir apie jokią vaiko gerovę čia net neverta diskutuoti. 

Laukite tęsinio.