Lietuvos teisėsauga antrą kartą giliai įklimpo pedofilijos byloje. Pirmą kartą – pradžioje, kai marino tyrimą ir vengė perduoti bylą į teismą. Tuomet prireikė virtinės žmogžudysčių, kad byla galėtų būti užgniaužta ir kad Drąsiaus Kedžio ieškinys nebūtų deramai nagrinėjamas. Jeigu norėsite plačiau pasidomėti kokių drastiškų pažeidimų ėmėsi teisėsauga siekdama užgniaužti tinkamą bylos nagrinėjimą teisme, spausite šią nuorodą.
Antrą kartą – kai šių metų kovo pradžioje JT priverstinių dingimų komitetas, vadovaudamas Konvencija dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo, kurią Lietuva yra pasirašiusi, priėmė nutarimą įpareigoti mūsų šalį leisti advokatui prof. Stanislovui Tomui, D.Kedytės advokatui priverstinio pradanginimo byloje, nedelsiant su ja susitikti. Taip pat Lietuva įpareigota iki kovo 20 dienos pateikti JT priverstinių dingimų komitetui informaciją apie D.Kedytės gyvenimo aplinkybes.
Žinia sutartinai nutylėta pagrindinėje žiniasklaidoje, o teisingumo ministerija visa kaip ieškojo būdų išsisukti nuo įpareigojančio nutarimo vykdymo – pavyzdžiui, aiškino, kad delsia į įpareigojimą atsakyti, nes aiškinasi ar toks komitetas iš tiesų egzistuoja.
Kaip interviu ekspertai.eu pasakoja advokatas St.Tomas, jis į JT priverstinių dingimų komitetą kreipėsi su klausimu ar D.Kedytė yra gyva ir ar psichiškai sveika. Komitetas savo ruožtu pridėjo papildomą įpareigojimą Lietuvos vyriausybei – pateikti informaciją kurioje šalyje ir kokiame mieste pradingusioji gyvena, ar mokosi mokykloje, kas vyksta jos gyvenime.
Galiausiai kovo 19 dieną teisingumo ministerija išsiuntė JT priverstinių dingimų komitetui atsakymą, kad Lietuvos vyriausybė negali atsakyti į pateiktus klausimus, kadangi D.Kedytei gresia „nusikalstama įtaka“. Pakartosiu: oficialus atsakymas skelbia, kad LR vyriausybė negali atsakyti ar D.Kedytė yra gyva ir sveika, nes jai gresia nusikalstama įtaka.
Iš pateikto atsakymo Stanislovas Tomas daro prielaidą, kad ji visgi turėtų būti gyva. Antra vertus, kadangi su D.Kedyte, kuri šiuo metu pagal amžių jau paauglė, neturi jokių kontaktų su visais iki priverstinio perėmimo ją pažinojusiais žmonėmis, apskritai su jokiais Lietuvos žmonėmis, reikia konstatuoti, kad ji yra izoliuota nuo aplinkos.
Skunde Jungtinėms Tautoms dėl priverstinio D.Kedytės pradanginimo advokatas Stanislovas Tomas pažymėjo, kad ieškovai pagrindine grėsme jų ginamajai, įvardino mamą, t.y. L.Stankūnaitę. Ši, kaip anksčiau liudijo D.Kedytė, ją pardavinėjusi pedofilams. Iš oficialaus Lietuvos atsakymo aiškėja, kad mergaitė yra saugi su mama, o jai iškilusi kokia tai kita grėsmė. Šios grėsmės Lietuva atsakyme neįvardija. Tokią padėtį St.Tomas komentuoja, kad šiuo metu nėra pradėta jokio ikiteisminio tyrimo dėl kokių tai grasinimų ar apskritai grėsmių D.Kedytei, be to, sąvoka „nusikalstama įtaka“ nėra teisinis terminas, todėl advokatas prašys, kad teisėsauga ją patikslintų.
Audrius Nakas iš ekspertai.eu atkreipia dėmesį, kad oficialaus Lietuvos vyriausybės atsakymo Jungtinėms Tautoms raštas išsiųstas nepasirašytas, teksto autorius nenurodytas, niekas asmeniškai dėl šio rašto neprisiėmė atsakomybės. Kai A.Nakas ėmėsi aiškintis kas konkrečiai parengė raštą, Audris Kutrevičius, teisingumo ministerijos atstovas žiniasklaidai jį informavo, kad rašto signataras yra teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. Audris Kutrevičius tvirtina, kad raštas išsiųstas pasirašytas, tačiau JT priverstinių dingimų komitetą pasiekęs raštas parašo neturi, autorystė nenurodyta, netgi be teisingumo ministerijos skiriamųjų ženklų.
Kaip išsiaiškino A.Nakas, tokį raštą TR persiuntė Užsienio reikalų ministerijai, o ši be papildomų klausimų persiuntė Jungtinėms Tautoms.
Taigi šiandien jau galima oficialiai tvirtinti, kad pedofilijos byloje teisiniu nihilizmu, kuriuo oficialūs pareigūnai ir žiniasklaida taip aršiai kaltino N.Venckienės rėmėjus, užsiiminėja pati teisėsauga. Ji nevykdo įpareigojančių tarptautinių nurodymų ir atsimušinėja raštais, kurių niekas nepasirašinėja.
Jeigu teisėsauga nevykdo Lietuvai privalomo JT priverstinių dingimų komiteto sprendimo, tuomet turime juridinį liudijimą, kad teisiniu nihilizmu užsiiminėjo ne N.Veckienė, o Lietuvos Respublika. Jeigu taip, tuomet laikas pradėti reikalauti, kad Lietuva atšauktų ekstradicijos prašymą amerikiečiams ir pati paprašytų paleisti N.Venckienę. Taip išvaduotume amerikiečius nuo sudėtingos dilemos: jeigu išduotų, tuomet perduotų teisėją susidorojimui prisidengiant oficialiu teisingumu; jeigu neišduotų, tuomet jiems tektų viešai pripažinti, kad Lietuva yra slaptosios valstybės metodais valdoma šalis, kad telefoninė teisė čia ima viršų prieš įstatymus ir padorumą.
Šiai bylai lemta pakeisti Lietuvą. Jau nekalbant apie tai, kad oficialios teisėsaugos pralaimėjimas, kuris dabar atrodo visiškai tikėtinas, pareikalaus giluminių teisėsaugos reformų, pradedant nuo veiksmingesnio korupcijos kontrolės mechanizmo, ypač tarėjų dalyvavimo teismuose patvirtinimo. Tačiau atgarsis bus kur kas platesnis.
Lietuva persekioja iki tol nepriekaištingos reputacijos teisėją, stojusią ginti savo dukterėčios ir šeimos garbės. N.Venckienės vyrui advokatui Aidui Venckui vienas teisėjas yra pašnibždėjęs: „neįsivaizduojate kam stojote skersai kelio“. To laikotarpio Seimo nariai ne vienas privačiai pripažindavo, kad dauguma Seimo narių vadovaujasi ne savo sąžine, o partijos vadovybės ir ypač prezidentės baime. Tokie dalykai rodo, kad ne visuomet visavertiškai naudojamės savo įstatymų teisėmis, neretai žmonės pasiduoda baimei ir leidžia aukštas pareigas užimančiam pareigūnui savivaliauti. Neišsilaisvinsime ir nesukursime teisingos visuomenės tol, kol nesukilsime prieš šią baimę. Taigi mūsų laukia ne tik teisingumo sistemos pertvarka, bet ir visuotinė sąžinės reforma.
Skaityti komentarus