Štai ir paieškosime atsakymo. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad geriausiai kas yra tikras liberalas žino tas, kuris sukūrė liberalizmo doktriną – ne kas kitas, o tūlas Johnas Locke‘as, gyvenęs Anglijoje 17 amžiuje. 1689 metais jis parašė „Laišką apie toleranciją“ (A Letter Concerning Toleration). Šiame laiške išdėstė kas turi būti priimti į liberalią visuomenę, o ką palikti už politinės tautos ribų.

Taigi ir pradėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Johno Locke‘o politinė doktrina kilo iš protestantiškos pasaulėvaizdos, o būtent nustatė kaip tvarkytis doriems ir dievobaimingiems krikščionims, atsikračiusiems korumpuotos popiežiaus tironijos.

Kuo negerai popiežiaus įtaka? Jeigu asmuo yra katalikas, tai jis pirmiausia paiso ne Dievo valios, o ką jam prisako popiežius ir Bažnyčia. Kadangi paprastai šventasis raštas sau, o Bažnyčia sau, tai katalikai nesivadovauja nei Dievu, nei sąžine; yra užbalvoninti uzurpatorių, kurie savo valią pateikia kaip Dievo valią ir durni pasekėjai nemato tame problemos.

Todėl katalikai iš principo negali būti politinės tautos dalimi, nes jie nesivadovaus savo sąžine, o paprasčiausiai bus popiežiaus tranai. Jei duosi tokiems valią, tai sugriaus laisvą visuomenę ir grąžins ant tikrų krikščionių popiežiaus doktatūrą.

Taigi katalikai negali būti liberalais ir teisės balsuoti jiems negalima suteikti.

Liberalais negali būti ir bedieviai. Kaip pastebi Johnas Locke‘as, jeigu žmogus nepaiso Dievo, tai jis nesugebės valdyti savo instinktų, o tai reiškia, kad nesugebės laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Su bedieviais negalima sudarytinėti jokių susitarimų, taigi jie taip pat turi likti už visuomenės reikalų borto.

Tikriausiai nereikia ir sakyti, už borto lieka moterys. To Johnas Locke‘as dorai net neaptarinėja, čia ir taip savaime aišku.

Kas gali būti politinės tautos dalis? Tokiais gali būti apsiskaitę protestantai, kurie domisi kas parašyta šventajame rašte ir mėgina gyventi pagal Dievo valią. Taip, kiti protestantai gali kiek kitaip suprasti kas ten rašoma ir ko iš mūsų nori ponas Dievas – toleruoti kitą nuomonę ir yra protestantizmo esmė, tai perkeliama ir į politinį lauką.

Dar į politinę tautą reikia priimti žydus. Šie taip pat domisi ko iš mūsų nori ponas Dievas, stengiasi tuo vadovautis, o tai, kad netiki į Atpirkėją, yra jų sąžinės reikalas. Tačiau judėjai, kaip ir protestantai, yra įsipareigoję moralės įstatymui, todėl jie patenka į politinę tautą.

Tai ir viskas. Balsuoti ir spręsti valstybės reikalus turi laisvi žmonės, o laisvais tampa tuomet, kai apsiskaito ir paiso moralės. Tokie tėra tik protestantai ir judėjai, todėl tik jie ir tegali spręsti tautos reikalus. Visi kiti nepribrendę, todėl prie politikos reikalų jų šiukštu negalima prileisti.

Štai dabar žinosite kaip mąsto tikras liberalas ir kaip, tikrų liberalų nuomone, sukurti laisvų žmonių visuomenę. Argi ne puiku būtų, jeigu ir pas mus politikoje galėtų dalyvauti vien dori protestantai ir judėjai? Durnumo politikoje problema kaipmat atkristų