°C
      2020 09 29 Antradienis

      Aurimas Guoga: Idealistai: kvailiai ar genijai?

      Nuotrauka: Aurimo Guogos asm. archyvo nuotr.

      Autorius: Aurimo Guogos Facebook įrašas
      2020-08-04 15:00:00

      Populiariojoje sąmonėje idealistai dažnai laikomi kvailiais, kurie neva nesupranta elementarių tikrovės ribų. Šio požiūrio kulminacija – Servanteso „Don Kichotas“, kuris pašiepiamas dėl užstrigimo praeityje ir mėginimo vadovautis pernelyg kilniais motyvais. Tai Don Kichotui baigiasi niekuo.

      Tačiau ar visuomet idealizmas pralaimi? Gal Don Kichoto idealizmas kažkuo savaime netinkamas, o gal susiklostės nepalankios aplinkybės?

      Be abejo, pilna ir laiminčio idealizmo pavyzdžių. Paimkime vieną iš XIX amžiaus, kuris be abejonės prisidėjo prie lietuvių tautos išlikimo ir valstybės sukūrimo.
      1845 metais Simonas Daukantas parašė istorinę knygą „Būdas žemaičių, kalnėnų ir lietuvių“. Iš šios knygos galima susidaryti įspūdį, kad lietuviai yra be galo drąsi, atkakli, darbšti ir šviesi tauta. Ten S.Daukantas sudėjo visa kas buvo teigiama Lietuvos istorijoje, vietomis dar pridėjo nuo savęs, ir taip pagimdė idealistinį lietuvio portretą. Toks stilius visiškai atitiko ano meto (romantizmo) kanonus, todėl S.Daukankui turime būti dėkingi už nuostabų kūrinį. Jis pagimdė naują idealą – lietuviškumą.

      O dabar pažvelkime kokiomis sąlygomis jis parašė šį kūrinį. Priminsiu, kad tai buvo 1845-ieji. 1832 metais numalšintas sukilimas prieš caro valdžią, uždarytas Vilniaus universitetas. Įvesta cenzūra, okupacinė valdžia gniaužia bet kokias valstybingumo idėjas. 1840 metais panaikintas Lietuvos statutas, jį pakeitė Rusijos įstatymai. Vis dar galioja baudžiava.


      Greta to dar ir sekė kelios badmečio bangos. Lietuvoje kilo badas 1842 ir 1847 metais, t.y. keli metai iki ir po Daukanto veikalo pasirodymo. Dar kiek vėliau, 1867 metais, buvo tikrai sunkus badas, dėl ko lietuviai pradėjo masiškai migruoti į Ameriką.

      Štai kaip atrodė aplinka, kurioje gimė lietuviškumo troškimas, tautinės valstybės idėja. Pamėginkite įsivaizduoti kaip tais metais gyventojams turėjo atrodyti S.Daukantas ir visi kurie palaiko jo svajas. Tačiau šiomis sąlygomis užgimęs ir išlikęs idealizmas tapo pagrindu, kuris dabar vienija ir palaiko Lietuvos valstybę. Šios idėjos tvirtai įsivyravo, dabar jau keistuolis tas, kuris neįsitraukia.

      O dabar į mūsų laikus. Prie visos pagarbos S.Daukantui, tai XIX amžiaus idėjos, skirtos paguosti idealistus kai aplink siautėja cenzūra ir badas. Tai nėra geriausias idėjimis pagrindas tautai ir valstybei XXI amžiuje. S.Daukantas sprendė vienus uždavinius, dabar prieš mus kiti. Todėl lietuviškumo idėja turi būti atnaujinta.
      Svarbiausia Daukanto užduotis – paversti lietuviškumą vertybe tuomet, kai objektyviai jis atrodė seniena ir rūpesčių keliantis balastas. Dvarininkai buvo ne prieš, kad valstiečiai pereitų į lenkų kalbą, o caro valdžia pamažu rusino. Todėl S.Daukanto istorijos veikalas – tai sirupas, kur visa kas susiję su lietuviškumu tik teigiama, o aplink vien pikti ir nuožmūs dorybių priešai. Kas lietuviška yra grožybė, kas svetima - nuodas.
      Ši knyga be abejonės paskatino lietuvių šviesuolius rašyti lietuviškai. Po kelių dešimtmečių turime J.Basanavičiaus leidžiamą ir nelegaliai platinamą „Aušros“ laikraštį, pogrindinių mokyklų tinklą ir būrelį inteligentų, svajojančių apie lietuvišką valstybę.

      Tačiau Daukanto laikų idėjos savo darbą jau seniai atliko ir išsikvėpė. Moderni lietuviška valstybė negali remtis mitais, kad mes visuomet tik teigiami, o manantys kitaip yra parsidavėliai ir išgamos. Dabar mes gyvename globalios ekonomikos pasaulyje, kur norint išlikti, jau nekalbant apie klestėjimą, reikia sukurti ką tai kas būtų patrauklu ir pasauliui. Jei skendėsime mituose, tai mums trukdys išlaisvinti protą, matyti tikrovę kokia ji yra, o per tai paneigsime sau galimybę ką tai joje pagerinti. O pagerinti tikrovę, kaip jau minėjau, yra šių laikų būtinybė.

      Taigi šiais laikais esminis reikalavimas yra gyventi tiesoje. Turime matyti tikrovę kokia ji yra, o tada mums reikia išmanymo ir ryžto tą tikrovę pagerinti.

      Pavyzdžiui, daug kas ne taip mūsų valstybėje. Su senaisiais, dar iš Daukanto atsineštais resursais, lietuviai tik gniaužys rankas ir vaitos, nes nemanys, kad jie asmeniškai privalo taisyti padėtį. Jeigu kurie nors ko ir imsis, greičiausiai jiems nepavyks, nes pristigs komptetencijos kaip pasiekti reikiamų pokyčių.

      Taigi naujas, mūsų laikų idealizmas:

      1. Beatodairiškas gyvenimas tiesoje

      Jei koks mūsų įsitikinimas yra neteisingas ar neveiksmingas, turime norėti ir gebėti jį aptikti ir pakeisti kitu. Pavyzdžiui, daug pastangų dedu kad išsiaiškintume ką ne taip darėme 1941 metais, kad vos vokiečių įsakyti išnaikinome visą žydų bendruomenę. Reikia žinoti dėl ko tai tapo įmanoma. Taip pat mums reikia žinoti dėl kokių priežasčių čia stovi paminklai nacionaliniams išdavikams, iš kur toks ryžtas juos išsaugoti.

      2. Asmeninė atsakomybė už tautos reikalus

      Žinoma, XXI amžiuje jokia šalis nesuklestės, jeigu nepažabos korupcijos, biurokratijos išvešėjimo ir kitų neigiamų raidos tendencijų. Tai galima ir visai nesunku padaryti, kai eilinis pilietis jaučia savo asmeninę atsakomybę už tuos dalykus. Tada jis pradeda priešintis dar tų tendencijų užuomazgoje, jam į talką ateina kiti, blogybė čia pat pažabojama. Visai kas kita, jeigu klesti abejingumas, jeigu neigiamos tendencijos jau išvešėjusios. Bet net ir tokiu atveju šiuolaikinis žmogus turi būti pasirengęs aukoti save asmeninę gerovę siekiant sutramdyti vidaus priešus. Tai veiksmingas šių dienų idealizmas.

      3. Nuolatinis kompetencijos kėlimas

      Nepakanka tik norėti – reikia ir žinoti kaip. Todėl greta kovų ne mažiau laiko reikia skirti ir savišvietai, domėtis kaip įveikiamos tokios blogybės, kaip kuriama gerovė mūsų laikais. Jeigu jums nepavyko įveikti neigiamo reiškinio iš pirmo karto, priimkite tai kaip priesaką daugiau išmanyti ir bandyti vėl. Ateikite į egzaminą tinkamai pasikaustęs ir jį išlaikysite.

      Štai šie trys kertiniai principai, kurie turėtų lemti lietuvišką tapatybę XXI amžiuje. Metas tokioms idėjoms, kaip buvo ir S.Daukankui, ne ypač palankus, tačiau jeigu būtų palankus, tai šios idėjos nebūtų idealistinės. O jeigu jos nėra idealistiškos, tuomet per menkos ką tai keisti iš esmės. XIX amžiaus idealistai suformavo XX amžiaus lietuvį; mūsų laikų idealistai, jeigu tokių atsiras, lems ateities visuomenės veidą.

      Skaityti komentarus