Yra sena kaip pasaulis taisyklė: kai iš gatvės sklinda triukšmas, verta pažiūrėti ne į tuos, kurie šaukia, o į tuos, kurie moka už plakatus. Nes kai eilinis pilietis rėkia „laisvės!“, kažkur visada tyliai spragsi „Open Society Foundation“ uždegtukas.

Pastaruoju metu JAV ir Lietuvoje, protestai vis labiau primena ne pilietinę išraišką, o režisuotą spektaklį su iš anksto išdalintais scenarijais ir plakatais. Tie patys receptai, tos pačios „technologijos“: garsiai bliauk, blokuok gatves, nukreipk policiją klaidingais pranešimais, kurk įspūdį, kad šalis dega. Tik realiai niekas nedega — deginamas tik pasitikėjimas.

Amerikoje tai daro „Antifa“, Europoje – kairuoliškos NVO, o Lietuvoje visai neseniai – menininkai, protestavę prieš kultūros ministrą. Skirtumas tik dekoracijose, bet režisieriai tie patys. Ir, žinoma, pinigai iš tų pačių rankų.

Kas slypi po gražiais plakatais apie „laisvę kūrybai“ ir „kovą su autoritarizmu“? Tie patys globalūs tinklai: „Open Society Foundation“, „Soros Network“, įvairūs grantiniai centrai, užsiimantys ne tiek kultūra, kiek įvaizdžio inžinerija. Jie seniai pavertė protestą ne spontanišku reiškiniu, o verslo modeliu. Protestas – kaip sutartis, po kurios ateina ataskaitos, „partnerysčių programos“, konferencijos ir nauji kvietimai teikti paraiškas.

Net menininkų piketas prie Kultūros ministerijos iš pirmo žvilgsnio atrodė organiškas – emocijos, kūryba, satyra. Bet už šypsenų slypėjo tie patys grantiniai metodai: iš anksto suplanuoti maršrutai, reklaminiai vizualai, žiniasklaidos palaikymas. Nei vienas spontaniškas veiksmas tiek nesutampa su fondų darbo kalendoriumi.

Kaip ir JAV, čia svarbiausia – ne priežastis, o vaizdas. Amerikiečiai protestuoja „prieš Tumpą“, nors jo populiarumas viršija 50%. Lietuvoje – „prieš stagnaciją kultūroje“, nors realiai protestuojama prieš sistemą, kuri pati juos maitina. Abiem atvejais tai – protestas prieš tvarką, bet už finansavimą.

Deep State, globalistai, fondų tinklai, įtakingos NVO – visa tai veikia kaip tylus dirigentas, kuriam tereikia mostelėti lazdele, ir visame pasaulyje tuo pačiu metu pasigirsta tos pačios natos: „laisvė“, „įvairovė“, „teisingumas“. Skamba gražiai, kol nepamatai, kad partitūra parašyta ne čia.

Amerikos „No Kings“ judėjimas ar Lietuvos „menininkų protestas“ – tai skirtingi spektakliai viename globaliame repertuare. Kai trūksta realaus konflikto ar WW3 karo, jį sukuria. Kai nėra minios, ją pasamdo. Kai nėra priešo, jį išpiešia.

Ir kai po protestų lieka tik išmėtyti plakato likučiai, fondų buhalterijoje visada būna tvarka – eilutės, parašai, ataskaitos, nauji grantai.

Todėl klausimas ne apie tai, ar žmonės turi teisę protestuoti. Klausimas – kas šiandien iš to gyvena.

Nes kai protestas tampa profesija, laisvė virsta prekės ženklu, o demokratija – reklamos kampanija.