Pinigai išleisti, rezultatas – menkas. Priemonė panaikinta, nes realybėje neveikė taip, kaip buvo žadėta.
Dar visai neseniai Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams buvo suteikta teisė stabdyti automobilius, matuoti jų išmetamąją taršą ir net naikinti techninės apžiūros galiojimą.
Šios funkcijos panaikintos – eksperimentas nepasiteisino.
Tokią iniciatyvą pastūmėjo praeitos kadencijos Vyriausybė. Buvo perkama mobili matavimo įranga, formuojamos komandos. Ant popieriaus – moderni kontrolės sistema. Praktikoje – fragmentiškas, riboto poveikio mechanizmas.
Priminsiu kontekstą: vadinamajam žaliajam kursui Lietuvoje iki 2030 m. numatyta apie 31 mlrd. eurų investicijų.
Tai apima visą ekonomiką – nuo energetikos iki transporto. Tokie pinigai neišvengiamai sukuria ir „programų perteklių“: daug iniciatyvų, bet toli gražu ne visos duoda realų efektą.
„Žalieji pirkimai“, subsidijos, dosnios paramos schemos – ypač ankstesnės kadencijos metu – paskatino tikrą projektų bumą. Tačiau greitas augimas ne visada reiškia kokybę. Dalis sprendimų skuboti, labiau siekiant atitikti reikalavimus nei įvertinti ilgalaikę naudą.
Kelių infrastruktūroje situacija dar sudėtingesnė. Galima optimizuoti, mažinti poveikį, ieškoti efektyvesnių technologijų. Tačiau „žalio kelio“ tiesiogine prasme nenutiesi – tam ribos yra ne politinės, bet ir technologinės.
Todėl šiandien vis labiau akivaizdu: reikia ne daugiau programų, o daugiau blaivaus vertinimo. Ką realiai galime padaryti, o kur tik kuriame iliuziją, kad problema sprendžiama.
Taip, ES spaudimas ir įsipareigojimai niekur nedingo. Bet jų įgyvendinimas neturi virsti lėšų įsisavinimo varžybomis ir žmonių kvailinimu.
P. S. Neatsitiktinai pastaruoju metu ir Ignitis Group komunikacijoje jaučiamas tonas keičiasi – žaliojo kurso euforija slūgsta. Chaotišką plėtrą gal pakeis atsargesniu, labiau pasvertu požiūriu, o gal tiesiog baigiasi pinigai projektams...
Skaityti komentarus