°C
      2026 11 19 Ketvirtadienis

      Artūras Skardžius. Reguliuojame kainas švieslentėje, bet nedrįstame prisiliesti prie paties kainų mechanizmo

      Nuotrauka: STOP kadras

      Autorius: Artūro Skardžiaus Facebook įrašas
      2026-11-19 10:00:00

      Vakar Seime vėl apie degalų kainas. Siūloma įpareigoti degalines skelbti degalų kainas realiuoju laiku. Priėmus šiuos pakeitimus degalinės turėtų pareigą perduoti aktualią informaciją apie pasikeitusias degalų kainas Lietuvos energetikos agentūrai, o vairuotojai ją galėtų matyti kainų palyginimo sistemoje.

      Iš pirmo žvilgsnio lyg ir gražu. Tikimasi, jog šis pakeitimas didintų rinkos skaidrumą.



      Deja, bet tai dar vienas butaforinis sprendimas, politinis pakaitalas tikriems, bet gerokai sudėtingesniems sprendimams?

      Juk degalų kaina nesusiformuoja degalinės švieslentėje. Ten tik užsidega galutinis skaičius, už kurio slypi visa kainodaros grandinė.

      Viešas kainų palyginimas savaime neužtikrintų mažesnių degalų kainų. Jis tiesiogiai nereguliuoja nei naftos perdirbimo maržos, nei didmeninių kainų, nei degalinių antkainių.

      Kodėl valdantieji nenori išsiaiškinti, kurioje grandinės dalyje susidaro didžiausios maržos? Kiek galutinėje kainoje sudaro žaliava, perdirbimas, logistika, mokesčiai ir prekybininkų antkainiai? Kas iš kainų šuolių uždirba daugiausia?



      Ir pagaliau – kokius pelnus uždirba „ORLEN Lietuva“, kokia jų dalis susijusi su išaugusiomis naftos kainomis, perdirbimo maržomis, o kiek realiai pagrįsta sąnaudomis?

      Valstybė turi teisę žinoti, kaip formuojasi strategiškai svarbių produktų kainos.

      Prisiminkime ir Mažeikių naftos istoriją. Strateginis Lietuvos energetikos objektas konservatorių už vieną eurą padovanotas „Williams“, išgyvenęs ne vieną savininkų pasikeitimą, galiausiai atsidūrė Lenkijos valstybės valdomo koncerno rankose.

      Turiu konstatuoti, kad per visą šį laikotarpį mūsų valstybė neišsaugojo pakankamai instrumentų ginti savo vartotojų interesus.
      Panašių klausimų kyla ir dėl Vilniaus kogeneracinės jėgainės. Projektas, prie kurio finansavimo prisidėjo ir ES lėšos, turėjo tarnauti viešajam interesui. Tačiau jau „matome“, kaip jo ekonominė nauda pasiekia gyventojus, mokančius už šilumą ir atliekų tvarkymą. 



      Taip, tai skirtingi projektai, skirtingos rinkos ir skirtingos nuosavybės formos. Bet juos sieja vienas klausimas – ar valstybė turi nuoseklią strategiją, kaip energetikos sektoriaus kuriama ekonominė nauda turi pasiekti visuomenę?

      Kol tokio požiūrio trūks, ir toliau kovosime su pasekmėmis. Vieną dieną ribosime degalų kainų keitimo dažnį, kitą – svarstysime elektros tarifų atidėjimą, kompensacijų mokėjimą, trečią – stebėsimės augančiomis šildymo sąskaitomis.

      Ir vis vadinsime tai energetikos politika.

      Tik pasikartosiu, kad energetinis saugumas – tai ne tik garantija, kad degalų, elektros ar šilumos nepritrūks. Bet ar žmonės pajėgs už tai susimokėti?



      Tai ką matau šiandien – ištižimas. Gal laikas tvirčiau paimti į rankas energetiką, o ne vien tik šildytis gautais postais.
      Valstybė, kuri neturi aiškaus požiūrio į energetiką, anksčiau ar vėliau tampa ne energetikos formuotoja, o svetimų verslo sprendimų stebėtoja. O už tokį pasyvumą sąskaitas apmoka žmonės.

      Skaityti komentarus