Ko reikia, kad ūkininkų produkcija būtų konkurencinga ir generuotų pajamas iš kurių galima išgyventi? Pigių trąšų ir įperkamo kuro.
Todėl klausiau kokia Vyriausybės pozicija, kad ūkininkai tuo galėtų apsirūpinti.
Pasaulis nelaukia: JAV administracijos atstovai kalbasi su Baltarusija, vyksta jų užkulisinės derybos su Lukoil. Kitos valstybės derasi dėl ekonominių interesų, o mes vis dar gyvename lyg realybė aplink mus nesikeistų.
Ministras pripažįsta: problema aiški. Bet tai žinome ir be ministro.
Klausimas kitas: ką darys?
Trąšų ir degalų kainą augina ne vien pasaulinė rinka, sąlygojama vykstančių karų ir sankcijų. Ją veikia energetikos kainos, ES apyvartinių taršos leidimų sistema, CO2 kaštai ir kiti europinio reguliavimo reikalavimai. Brangsta kuras. Visa tai atsiduria ūkininko savikainoje, o vėliau - ir maisto kainoje parduotuvėje.
Va jums ir dviejų dešimtmečių Žaliojo kurso bei neprotingos „vertybinės“ užsienio politikos sąskaita.
Ūkininkai trąšų neužsiperka - laukia. O ministras vis dar ieškos būdų kaip trąšų atsivežti iš „draugiškų šalių“ – Uzbekistano, Tadžikistano.
Jeigu perteklinės sankcijos, ES „Žaliasis kursas“, CO2 reguliavimas smarkiai blogina žemdirbių konkurencingumą, reikia ne tik apie tai kalbėti, bet „imti jautį už ragų“ ir siekti, kad toks reguliavimas būtų persvarstytas, ypač esant tokiai geopolitinei situacijai. Tam reikia stuburo.
Jei kuro kaina smaugia žemdirbius ir visą ekonomiką – čia ir dabar klokite planus. Deja.
Valdžia įstūmė žmones į savo sukurtą, reguliavimo, mokesčių ir draudimų labirintą, o dabar pati pasiklydo ir klaidžioja, žadėdama „ieškoti būdų išeiti“.
Skaityti komentarus