Pasigėrėkime, kiek žmonių buvo susirinkę į mitingus Vingio parke ir prie Seimo tada, kai žmones kvietė Šeimų maršas.

Kiek buvo susirinkę žmonių, nors keliai buvo blokuojami, nors žmonės buvo iškratomi iki triusikų, nors buvo baudžiami, o mitingams nebuvo išduodami leidimai.

Nors mitinguoti Šimonytės laikais buvo uždrausta, nes demokratija Lietuvoje buvo atšaukta.
Nors buvo suspenduotos pilietinės teisės, įvedinėjama "nepaprastoji padėtis" taikos metu, kad "užingridinė" valdžia galėtų taškyti valstybės pinigus.
Nors mitinguose žmonės bijojo pareikšti savo nuomonę.
Bet žmonės iš giliausių provincijų vis tiek važiavo į Vilnių išreikšti nepritarimą genderinei valdžiai, nors rizikavo būti atleisti iš darbų.

Tada buvo įvesta diktatūra ir Lietuva buvo priversta gyventi pagal komandą - be protestų ir mitingų. Buvo atimta galimybė kritikuoti Šimonytės valdžią, nors jos visi nekentė.

Žmonės atsisakė tokias komandas vykdyti.
Tai buvo protingas nepaklusnumas.

Keršto įrankiu buvo pasitelktas ir Feisbukas.
Nepriklausomi žurnalistai prievarta buvo užčiaupti.
Dar Kudirka sakė: "Kai laimėsit, sunkiausia bus kovoti su savais".

Dar nepamiršome, kai buvo blokuojamos televizijos ir žmonės buvo verčiami "gerti" informaciją vien tik iš purvinos LRT "balutės", kai lietuviai buvo verčiami sutikti su visais landsberginės valdžios absurdais, grasinančiais tautos išnykimu, vaikų saugumu, visuomenės sveikata, kai karo metu svarbiausiu prioritetu tapo gėjų partnerystė, narkotikai, svaigalai, prostitucija, propaganda ir genderizmas.

Kai Lietuvą Šimonytės valdžia buvo nupiginusi iki vienpartinės neliečiamos ir nekritikuojamos oligarchijos.
Šimonytės valdymo laikais buvo draudžiama garsiai išrėkti skaudančią neteisybę ir kovoti su tais, kurie griauna Lietuvą. Buvo tyčiojamasi iš mitinguotojų, savo teises ginančių piliečių, kurie per visus sunkmečius, karus ir marus išnešė Lietuvą ant savo pečių.
Bet tyli, užčiaupta tauta per teismus gaudavo leidimus mitingams ir vistik vertė valdžią susimąstyti ir keisti savo destruktyvius, Lietuvą žudančius sprendimus.

Lietuviai, siekiantys laisvai reikšti savo nuomonę, buvo baudžiami už taikius susirinkimus, už trispalvę rankose, už švilpimą, už Šeimų maršo lipduką ant mašinos, už straipsnių rašymą.

Mašina, su trispalve lange, buvo "priežastis" ją sustabdyti.

Žurnalistų blokavimai, gąsdinimai, cenzūra, apklausos, režimas, prievarta, atimtos galimybės, suvaržytos teisės, kai nė žodeliu buvo nevalia prisiliesti prie "užingridų" ir Seimo "ano galo profesionalo", nes jie buvo šventųjų lygio - visa tai iš atminties neišnyks niekada.
Buvo leidžiama rašyti tik apie "neblėstančią meilę Ingridai", apie "ištikimybę nekenčiamai valdžiai", jos vadams, narkotikų partijai ir jos generalinei linijai.
Buvo privaloma reikšti pasitikėjimą ir šlovinti landsberginio CK sprendimus ir tikėti šviesiu genderiniu rytojumi, kurio aušra jau brėkšta.

Ši mano paskyra už nepaklusnumą buvo blokuojama dešimtis kartų, be jokių argumentų, buvo grasinama ir agresyvesnėmis susidorojimo priemonėmis, aš buvau kviečiama į apklausas.

Už ką? Kad esu geriausio straipsnio Lietuvoje autorė?
Kad gyniau žodžio laisvę ir demokratiją?
Kad reiškiau nerimą dėl to, jog plunksnos broliams buvo atėjęs laikas trauktis į pogrindį?

Kad šaukiau, jog Lietuvoje įsivyrauja diktatūra ir viena tiesa?
Už tai, kad garsiai klausiau, kaip vadinasi valstybė, kurioje nelieka laisvo žodžio?

Nors gyvename jau ne sovietmetyje. Gyvenome Šimonytės, Tapino, Maldeikienės ir ramanauskų laikais.
Tai buvo apgailėtini provokatoriai, įsivaizdavę, kad su žmonėmis ir nepaklusnia žiniasklaida jie gali daryti, ką nori.

Tai - jokio autoriteto, jokios savigarbos, jokio intelekto neturintys rėksniai, elitinių nabagų pavyzdys, į kuriuos žiūrint smegenys padidina apsukas ir įsijungia visos proto signalizacijos.

Po jų valdymo perėjimas iš genties į valstybę kuriam laikui sustojo.

Tai, ką jie daro iki šiandien - yra nusikaltimas, prakeiksmas.
Man darosi gėda gyventi, matant, kaip siautėja tapinistų kurstomas terorizmas, kaip padorūs žmonės tampa šių vilkų užkandžiu, kaip dar ir šiandien jie nurodinėja Prezidentui, kas ir su kuo turi sudaryti koalicijas Seime ir valdyti valstybę.
Man gėda matyti, kaip tapinoidai susibūrė į agresyvią kompaniją, kaip žiniasklaidoje susisuko savo ideologinius lizdus, kaip pasidarė "šėryklas" ir toliau kuria tautos okupavimo planą.

Tapinoidai yra ciniški, įžūlūs, drąsūs, pikti, agresyvūs - tuo grįsta jų karjera, pelnai ir gyvenimo sėkmė.
Jiems visur žalia šviesa, garantuotas finansavimas, atviri keliai. Jie dar nuo Šimonytės valdymo laikų turi visas teises, o visi kiti - tik pareigas ir baimę.
Jie - vis dar nebaudžiami, neliečiami.
Jie griauna ilgai ir sunkiai statytus Tėvynės laisvės tiltus.
Jų partija nepateko į valdžią - o tie, kurie pateko, tapinoidų bus baudžiami "visu griežtumu".

Verkti dar anksti, bet juoktis jau nesinori, nes Tapino "šutvė" su "užingridais" prarado krantus.
Tai - lyg šuo, kuris lodamas žiūri į šeimininką.
Tos besielės Tapino "žmogos" - nesuvokia, kad Lietuva ir jos valdžia yra tokia, kokios nori jos žmonės.
Ir gali ateiti diena, kai dvigubai galingesnis mitingas gali būti atsuktas ir prieš propagandistą Tapiną.
Tokio galingumo mitingas, koks vyko Šeimų maršo dieną.

Nes lietuvis nėra banali, baili būtybė. Yra ir bus didvyrių ir niekšų.
Išliks šlovė ir gėda.
Padorumas ir bjaurastis.
Amžiais gyvuos moralė ir blogis.
Taika ir karai.
Protas ir tapinoidų beprotybė.
Tarp jų nėra ir niekada nebus jokių pustonių, niuansų nei išlygų.
Beliks pasirinkti, kurioje pusėje TU.

Nuotraukoje vaizdai iš to mitingo, į kurį 2021 m. gegužės 15 dieną buvo susirinkę Šeimų gynėjai. Tai buvo Tarptautinė Šeimos diena.
Tas mitingas buvo tris kartus didesnis ir galingesnis už Tapino šio antradienio "šou".
Dar kartą juo pasidžiaukime.