Lietuviais esame mes gimę?

Taip. Lietuviais. Tik ne tam, kad keiktumėm Lietuvą ir dėtume ją į šuns dienas. Esame ypatingi Žemės gyventojai, turintys stiprų prigimtinį ryšį su gamta, dievais ir kosmoso energijomis. Esame ypatinga tauta, nes išlikome tuomet, kai galėjome pražūti. Išlikome, turime valstybę, esame dvasiškai stiprūs valstybės piliečiai. Ir dabar, kai didžiosios išlikimo grėsmės jau yra praeitis, kažkas bando mums įpiršti naujas grėsmes. Ir kelia mūsų pervargusiems, neviltingiems protams abejonių, kad mums kažkas nutiko.  Mums viskas gerai. Neabejokim. Lietuviais esame mes gimę. Nešiojame savo protėvių palikimą širdyse. Didžiuokimės romiu akių spindėjimu, pastiprinkime vienas kitą, ištieskime vienas kitam ranką ir rečiau rodykime nugarą.

Palikime praeitį praeityje

Kiekvienos valstybės istorijoje yra temų, kurios turi mažiausiai du pasakojimo scenarijus. Mes tokių taip pat turime. Niekada neverta bartis ir ginčytis! Išmintingi žmonės praeities istorijas naudoja dabarčiai ir ateičiai praturtinti. Tad pasiimkim, ką galime geriausio iš praeities ir liaukimės kurti iliuzinius konfliktus su kitomis tautomis. Istorinė praeities konkurencija yra beprasmė! Didžiulę įtaką jaunų žmonių požiūriui daro vyresnės kartos atstovai ir istorijos mokytojai, ar taip? Lai net ir daug iškentėjusiems proto netemdo neapykanta kitai nacijai. Valstybę ir ją gynusius branginti galime nesmerkdami kitų. Šeimose vyresnieji karštligiškai puola keikti buvusius priešus, jaunieji pradeda vengti kai kurių temų, saugodami senolių širdis. Tačiau retas kas susimąsto, kad dirbtinė tyla, kai svarbios mūsų valstybiniam identitetui temos tampa šeimose vengtinos,  atima iš mūsų, jaunesniųjų, galimybę pažinti savo istoriją per žmonių pasakojimus. Ne mokyklose išgirsti faktai, o tikri istoriniai pasakojimai yra patys svarbiausi ir reikšmingiausi valstybingumo formavimuisi. Neskubėkime būti visažiniais, smerkiančiais paliktus paminklus ar kitus praeities atributus. Pasinaudokime savo prigimtiniu širdingumu ir klausykimės istorijų. Nes jose visose, net ir priešininkų istorijose, pagrindiniais herojais buvo žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo mūsų protėvių, nuo nukentėjusių, nuo pražūtin išėjusių.

Ar esame Žemės piliečiai?

Vis dažniau pasigirsta istorijų, kuriose lietuviai yra pristatomi kaip Žemės piliečiai. Tiesa yra ta, kad mūsų valstybingumas ir pilietiškumas prasideda šeimoje ir mūsų širdyse. Mes visi esame mažos valstybės - šeimos piliečiai. Duok Dieve mums išminties dorai tvarkytis jose! Kiekvieno mūsų širdyje yra po atskirą valstybę: su savo konstitucija, apgyvendinimo dažniu, deportacijos tvarka ir savais įstatymais. Apie tai dar būtinai pasikalbėsime kitą kartą. O šiandien, ypatingą mūsų valstybei dieną, norisi pasakyti:

būkime geri Lietuvai, nes ji yra mūsų pagrindas po kojomis;

būkime dėkingi Lietuvai, nes ji mus myli tokius, kokie mes esame;

būkime atlaidūs Lietuvai, nes ne tik mes augame, auga ir mūsų valstybė;

būkime dosnūs Lietuvai, nes išsiveždami svetur viską, ką turime brangiausio, nuskurdiname save, savo ateities istoriją ir savo šalį;

būkime kantrūs Lietuvai, nes jos transformacijos negali būti greitesnės nei mūsų vidiniai pasikeitimai;

būkime švelnūs Lietuvai, nes ji yra mūsų pasaulietiškumo įsčios, visai geros įsčios, branginkime jas;

būkime meilingi Lietuvai, nes ką paslėpsime nuo jos, tą prarasime, kuo pasidalinsime, tą turėsime amžinai.