°C
      2024 04 16 Antradienis

      „Vaikiško“ vadovavimo pasekmės

      Nuotrauka: Pexels

      Autorius: Egidijus Vareikis
      2018-03-19 10:00:00

      Politikos istorija, tačiau, byloja, kad jauni, o kartais ir nepilnamečiai valdovai tampa dažniausiai tik įrankiais kitų, ne itin sąžiningų politikos žaidėjų ar giminaičių rankose.

      Neretai padiskutuojama, kokio amžiaus žmogus yra protiškai ir psichiškai pajėgus spręsti apie valstybės valdymą ar net valdyti valstybę. Mūsų šalyje prezidentu tapti galima tik sulaukus keturiasdešimties, idant būti ne tik mokytu, bet ir patyrusiu. Aišku, kad visada atsiras teigiančių, kad valdžią galima atiduoti jaunesniems ir net labai jauniems. Politikos istorija, tačiau, byloja, kad jauni, o kartais ir nepilnamečiai valdovai tampa dažniausiai tik įrankiais kitų, ne itin sąžiningų politikos žaidėjų ar giminaičių rankose.

      Sakoma, kad iš istorijos reikia mokytis, tačiau kartais istorijos pamokos būna tokios, kokių geriau nekartoti. Reikia šiek tiek žinoti ir... daugiau nieko. Štai keletas jų.

      Maskvos kunigaikštystės caras Fiodoras III valdė XVII amžiaus pabaigoje ir nepaliko įpėdinių. Kovoje dėl valdžios konkuravo ne visai pilno proto Ivanas V ir jo pusbrolis Petras. Ivano motina Sofija tapo regente ir valdė šalį neįgalaus sūnaus vardu, valdė nevykusiai, įrašydama Ivaną V į blogiausių rusų valdovų sąrašo priekį. Taip tęsėsi keletą metų, kol abu juos nušalino minėtasis pusbrolis Petras. Beje, vėliau tapęs tuo Petru Didžiuoju...

      Keliais dešimtmečiais anksčiau Osmanų imperatorius Muradas IV sostą taip pat gavo iš mylinčios mamos rankų, būdamas apie 11 ar 14 metų. Pastaroji de facto valdė šalį sūnaus vardu apie dešimtmetį. Tai buvo vienas neramiausių laikotarpių Osmanų imperijos istorijoje, o valdovas (ar jo mama?) neramumus tramdė žudynėmis. Kalbama, kad kartą imperatorius išžudė visą rūmų orkestrą dėl jam nepatikusios dainos. Imperijoje buvo uždrausta kava bei rūkymas, tikriausiai todėl, kad mama manė, jog tai nesveika ne tik jos sūnui.

      Dešimtmetis Edvardas VI tapo Anglijos karaliumi, mirus jo žymiam tėvui, šešių žmonų vyrui Henrikui VIII. Motina (trečioji ano karaliaus žmonų sąraše) taip pat pasimirė neužilgo po silpno ir ligų patalu vadinto sūnaus gimimo. Giminaičiai, supratę, kad su šiuo vaiku gali baigtis dinastija, stengėsi suteikti jam deramą išsilavinimą, bet tuo pat metu ir valdyti šalį neįgalaus karaliaus vardu. Deja, Edvardas mirė būdamas vos 16 metų ir nepalikęs įpėdinių. Visa tai pastūmėjo šalį į vidinius nesutarimus.

      Jonas V Paleologas tapo Bizantijos imperatoriumi 1341 metais būdamas vos devynerių. Ir šį jaunuolį „pavadavo“ mama. Šalies valdymas buvo katastrofiškas – kažkada didelė imperija sumažėjo iki Konstantinopolio ir jo apylinkių. Nepilnametis valdovas sužlugdė ir Bulgarijos karalystę XIII amžiuje. Kalimanas Asenas paveldėto sostą būdamas vos septynerių metų. Jis neturėjo net reikiamos tvirtos rankos, kuri saugotų valdovą fiziškai. Giminiečiai rūpinosi veikiau kaip jį nušalinti. Panašu, kad Kalimanas, miręs vos 12 metų amžiaus, buvo tiesiog nunuodytas. Tačiau per šį trumpą laiką karalystę tapo mongolų grobiu ir jau niekada neatgimė tokia, kokia buvo prieš tai.

      1650 metais po tėvo mirties Ispanijos karaliumi tapo vos ketverių metų Karolis II. Vaikas buvo psichiškai ir fiziškai neįgalus (nesugebėdavo net apsirengti). Aišku, kad buvo sudaryta regentų taryba, kurioje dominavo Karolio mama, tačiau greit paaiškėjo, kad mamos valdžia įstūmė šalį į ekonominę ir politinę suirutę. Kai kurie istorikai Karolio II valdymą laiko Ispanijos nuosmukio pradžia.

      Panašu, kad mažamečių valdovų būta nuo pat politikos kaip reiškinio atsiradimo. 218-222 metais Romą valdė nepilnametis Elegabalas, kilęs iš Sirijos (kalbama, kad nesantuokinis imperatoriaus Karakalos sūnus). Gal ir nebuvo toks šiaurus kaip Neronas, tačiau išgarsėjo pastatęs bokštą savižudžiams-savanoriams ir aukodavęs žmones Antikos dievams. Kalbama, kad paskutinis formalus Romos imperatorius Rumulas Augustulas (pažodžiui – Augustėlis), tėvo pastangomis vainikuotas žlungančios valstybės vadovu taip ir nesuprato, kam vadovauja...

      XX amžius taip pat pažėrė egzotiško vadovavimo pavyzdžių. Egipto karalius Fuadas II buvo tikriausiai pats jauniausias valdovas pasaulyje – karūną gavo anksčiau nei ištarė pirmą žodį. Jo tėvas karalius Farukas I atsisakė sosto savo sųnaus naudai tikėdamasis išgelbėti monarchiją nuo bręstančios revoliucijos, tačiau tai nepdėjo, Fuadas II buvo nuverstas 1953 metais, vos vienuolikai mėnesių praėjus nuo karūnavimo.

      Haičio diktatorius Jean-Claude Duvalier, liaudyje vadinamas Baby Doc, nes buvo mylimas savo tėvo ilgamečio šalies diktatoriaus sūnus. Jam pasisekė santykinai neblogai. Prezidentu paskirtas kai teturėjo vos 19 metų, vėliau skelbtas prezidentu ir iki gyvos galvos, bet po 15 metų – 1986-siais - nušluotas kilus, neramumas. Šiandien Haitis – formaliai antra po JAV nepriklausoma šalis Amerikoje - tebėra neturtingiausia ir labiausiai nualinta visame kontinente. Prekiavo gyvūnų skeletais ir haitiečių kraujo plazma. Surengė sau vestuves už  3 milijonus dolerių, o iš viso pasisavino ir iššvaistė apie milijardą.

      Paskutinis pavyzdys – šiandieninis Šiaurės Korėjos lyderis. Taip ir neaišku, valdo pats ar yra tik politikos manekenas, rodomas tautai ir visam pasauliui. Nuo to labiausiai kenčia korėjiečiai. Gal būtent jiems vertėtų mokytis istorijos, tačiau panašu, kad istorijos pamokose kalbama ne tai, kas svarbiausia.

      Skaityti komentarus