°C
      2018 05 21 Pirmadienis

      Šeimos centro savanorė Ilma Ruškienė: „Santuokai išlaikyti reikia dviejų žmonių noro, atsakomybės, užsispyrimo, taisymosi, pagarbos, atsiprašymo ir atleidimo“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Darius Rekis
      2018-05-13 13:00:00
      2018-05-13 13:00:00

      Malda padeda sustoti ir atgauti kvapą, išgryninti tikrąsias vertybes, atsisakyti puikybės ir lyderiavimo.

      „Ką daryti, kad kūdikio auginimo „atostogos“ nebūtų nuobodžios? Imtis avantiūros. Kai mūsų Kornelijai tebuvo keturi mėnesiai, su vyru penkis savaitgalius dalyvavome savanorius rengiančiuose kursuose. Gruodį juos pabaigėme ir sausį jau startavome su pirmaisiais sužadėtiniais. Mes sėkmingai tapome Šeimos centro savanoriais“, – šiomis savo mintimis neseniai socialiniame tinkle su draugais pasidalijo Pranciškonų Klaipėdos šv. Brunono Kverfurtiečio parapijietė Ilma Ruškienė.

       Jūsų šeima religinga. Kaip dažnai lankotės bažnyčioje ir kas Jus atvedė pas Dievą? 

      Šeimą sukūrėme turėdami skirtingas religines patirtis. Vyras Ignas buvo aktyvus Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos narys. Aš augau tikinčioje šeimoje, tačiau su tėvais bažnyčioje lankydavomės tik per didžiąsias religines šventes, atlaidus.

      Dar draugystės metais kartu su Ignu pradėjau lankytis parapijoje organizuojamuose renginiuose, susipažinau su kitais parapijiečiais, kiekvieną sekmadienį lankėme šv. Mišias. Malda ir tikėjimas kasdienybei suteikdavo ramybę.

      Tačiau vienais metais gyvenimas mus sukrėtė ir aš susikūriau daug nuostatų, sunku buvo suvokti, kodėl Dievas mums davė tokius išgyvenimus. Todėl kurį tai laiką buvau nutolusi nuo Dievo, itin sunkų laiką išgyvenau. Kaskart nuėjusi į mišias pravirkdavau. Šiandien vėl kelio pas Dievą ieškau.

      Šiuo metu auginame 11 mėnesių dukrytę Korneliją. Todėl vyras su sūnumi mišiose lankosi dažniau, nes visai šeimai kartu kol kas yra sunku jose dalyvauti. 

      !-1-!

      Kaip sekasi perduoti tikėjimo sampratą sūnui? 

      Kasparui jau greitai 8 metai. Jo nuo mažumės nemokėme maldų. Palikome viską savo eigai. Manome, kad būdamas tikinčiųjų aplinkoje, žinodamas, kad šeimoje Dievas vaidina svarbų vaidmenį, jis pats perims tas tradicijas.

      Į mišias Kasparas eina noriai, nors jose sunku laikytis rimties, susikaupimo. Jam vis dar labiau norisi pabėgioti, pajuokauti.

      Mokykloje lanko tikybos pamokas. Jų dėka pradėjo daugiau smalsauti, kas yra Dievas, į rankas paima vaikišką Bibliją, maldynėlį, nori mokytis maldų, giedoti šlovinimo giesmes. 

      Kiek seniai patys ėjote šeimos kursus prieš Bažnytinę santuoką? Kur juos išklausėte ir kokius įspūdžius Jums jie tada paliko?

      Susituokėme 2006 metais. Santuokoje esame nei daug, nei mažai – beveik 12 metų. Sužadėtinių pasirengimo santuokai kursus lankėme Klaipėdos miesto šeimos centre.

      Iš šių kursų prisimename nedaug. Pamename, kad vieną temą vedė kunigas, kita buvo apie natūralų šeimos planavimą. Ir dar gerai pamename, kad užduodamų namų darbų neatlikinėdavome (juokiasi). Šiandien tai su šypsena pasakojame sužadėtiniams. 

      !-2-!

      Po tiek vedybinio gyvenimo metų kaip vertintumėte, ar davė tie kursai Jūsų šeimai naudos ir kokios?

      Nauda bet kurioje gyvenimo srityje atsiranda priklausomai nuo to, kokį požiūrį, nuostatas, stereotipus ar lūkesčius turime susiformavę. Jei apsistatome sienomis, neiname iš komforto zonos, dedamės visą žinančiais, tai ir naudos mažiau gauname.

      Tuo laiku, kai mes tuokėmės, sąvoka „išeiti iš komforto zonos“ mums nebuvo žinoma (juokiasi). Tai tyliai joje ir sėdėjome nekeisdami savęs, savo požiūrių ir aplinkos. Apie jokią naudą tuomet negalvojome. Mums reikėjo tik pažymėjimo, kaip ir daugeliui to laiko ar jau šio laiko porų.

      Daugiau naudos davė tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas savo antra puse.

      Nors... nežinau, ar čia kursų, ar pačios santuokos ceremonijos nauda, tačiau su vyru dar vis kartais pasikartojame priesaikos žodžius. Pas mus kursus lankantiems sužadėtiniams taip pat sakome, kad priesaiką mokytųsi mintinai ir ją santuokos ceremonijos metu sakytų žiūrėdami vienas kitam į akis. Tai turi būti šventa akimirka.

      Kaip ir kodėl nusprendėte patys imtis tokios veiklos, t. y. savanoriškai vesti būsimiems sutuoktiniams šeimos kursus?

      Savanorystė kaip veiklos forma mums su Ignu nebuvo svetima. Mūsų draugystė prasidėjo savanoriaujant Dvasinės pagalbos jaunimui centre. Ignas savanoriauti pradėjo dar mokydamasis mokykloje, o aš to ėmiausi studijuodama 2-ame kurse.

      Nutrūkus savanorystei šiame centre, savyje nešiojausi žinią, kad kažkada vienokios ar kitokios savanoriškos veiklos vis tiek dar imsiuosi. Jaučiu joje prasmę.

      Tapti šeimos centro savanoriais dar prieš 7 metus, kai auginau pirmąjį sūnų, kvietė Šeimos centro reikalų vedėja Asta. Bet tikriausiai tuomet dar nebuvo tas laikas.

      Tačiau praeitais metais, kai dukrai tebuvo apie 2 mėn., socialiniame tinkle Klaipėdos miesto šeimos centro puslapyje pamačius skelbimą, kad ieškomi savanoriai Sužadėtinių pasirengimo santuokai kursų vedimui, abejonių neliko. Skubėjau noru pasidalyti su vyru, kad pati nepradėčiau abejoti, o jis net nesvarstęs į mano pasiūlymą atsakė labai žemaitiškai, konkrečiai „Darom“ (juokiasi).

      Kolegė kažkada ragino tapti Jaunimo linijos savanore. Gal ir šiai veiklai subręsiu?

      !-3-!

      Ar sudėtingi buvo mokymai, kokiems netikėtumams reikėtų pasirengti norintiems taip kaip ir Jūs imtis šios veiklos?

      Mokymai nebuvo sudėtingi. Juos vedė ir jau patyrę savanoriai Virginija ir Arūnas Skirgailos, Virgilija ir Domininkas Lizdeniai, ir profesorė dr. Birutė Obelenienė iš Vytauto Didžiojo universiteto, ir kunigas dr. Saulius Stumbra, kunigas dr. Andrius Vaitkevičius, ir Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemos mokytoja Ingrida Vuosaitytė. Žiniomis dalijosi savo sričių specialistai.

      Gal visgi sudėtinga buvo kursuose dalyvauti kartu su dukra. Jos palikti seneliams visai dienai, deja, nebuvo galimybių. Tad, galima sakyti, kad kursus ji taip pat išklausė (juokiasi). Iki šiol esame dėkingi kitiems savanoriams už supratimą ir kantrybę, kai mūsų mergaitė šiek tiek keldavo triukšmo.

      Į ką reikėtų kreiptis norintiems tapti savanoriais ir kokie yra reikalavimai potencialiems lektoriams?

      Norint tapti savanoriais reikia kreiptis į Klaipėdos miesto Šeimos centrą. Tą galima padaryti telefonu ar gyvai kreipiantis į bet kurį iš šeimos centro darbuotojų ar savanorių. Pagausėjusiu savanorių būriu Klaipėdos miesto Šeimos centro senbuviai labai džiaugiasi ir vis laukia naujų porų, norinčių talkinti rengiant sužadėtinius santuokos sakramentui.

      Norint tapti savanoriais, pirmiausiai reikia nebūti visiškai susipykus su Dievu. Nors kursų temos, vedamos sužadėtiniams, yra labai pasaulietiškos, tačiau jos pateikiamos ir per tikėjimo prizmę. Tiesa, yra keletas reikalavimų. Tokia pora turėtų bent jau 3-5 metus gyventi Santuokos sakramente, būti praktikuojantys katalikai. Dažnai nauji savanoriai į šeimų centrus ateina arba jau ten savanoriaujančių paskatinti, arba kunigų padrąsinti. Tačiau mielai laukiamos visos poros, apie kurių tinkamumą sprendžiama tada, kada yra baigiami savanorių mokymai. Naujų savanorių mokymai organizuojami kartą per metus.

      Jau turėjote pirmą grupę, kuriai vedėte mokymus. Kokie liko įspūdžiai, kaip patys vertinate save ir būsimas šeimas, ar viskas pavyko puikiai? 

      Įspūdis sunkiai apibūdinamas žodžiais. Iš pradžių, dar vedant kursus pirmajai grupei, buvo pakankamai įtemptas pasiruošimo kiekvienai temai laikas. Skaičiau daug papildomos literatūros. Astos vis prašydavau, kad pasidalytų įdomiais straipsniais. Ruošdavomės naktimis. Todėl pasibaigus šiai grupei, iš pradžių buvo palengvėjimas, po to tuštuma, po to tarsi atsakomybė už tuos žmones.

      Bet mes suvokiame, kad už juos gyvenimo nenugyvensime ir tam tikrų tiesų į galvą neįdėsime. Santuokai išlaikyti reikia dviejų žmonių noro, atsakomybės, užsispyrimo, taisymosi, pagarbos, atsiprašymo ir atleidimo.

      Deja, pirmosios grupės metu viduryje kursų viena pora nustojo juos lankyti. Bet geriau anksčiau nei vėliau suvokti, kad gal visgi ne su tuo žmogumi ruošiesi susieti visą savo gyvenimą.

      Jei sau rašytume pažymį, tuomet jis būtų 8 su pliusu arba 9 su dviem geležinkeliais. Dar tikrai yra kur pasitempti, kai kurias temas reikia pastiprinti, kai kurias sutrumpinti, nes laiko visoms mintims išdėstyti ir užduotims atlikti nuolat  pritrūkstame.

      Balandžio 10-ąją susipažinome su naujomis 10 porų. Tad darbus tęsiame. 

      !-4-!

      Ar laikote savo šeimą pavyzdžiu kitiems, kodėl? 

      Pirmojo susitikimo su pirmąja grupe metu vienas dalyvis paklausė, ar mes pykstamės.

      Esame standartinė šeima, kuriai pastangų į geresnius santykius reikia įdėti ne mažiau, nei kitoms šeimoms. Pamenu kaip pravirkau besiruošdama vienai iš kursų temų. Atėjo suvokimas, kad mes turėsime to pamokyti kitus, o patys šeimoje taip nesielgiame. Tada buvo labai graudu, o štai šiandien galiu pasakyti, kad taisomės abu ir padėtis gerėja (juokiasi). Tokiais patyrimais gyvai dalijamės su sužadėtiniais.

      Pavyzdžiu kitiems gal galime būti tik požiūriu į santuoką. Santuoka – tai tarsi durys su rankena tik iš vienos pusės. Duris uždarei ir kelio atgal nebėra. Jei susituokei, tai visam gyvenimui. 

      Kaip vertinat tikėjimo, religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje?

      Sunkus klausimas... Bene sunkiausias...

      Man regis, kad šiandien visuomenėje yra daug susvetimėjimo, begalė pykčio, kitų skaudinimo, slėpimosi socialiniuose tinkluose, maivimosi, puikybės demonstravimo. Visi tik bėgame, skubame.

      Malda padeda sustoti ir atgauti kvapą, išgryninti tikrąsias vertybes, atsisakyti puikybės ir lyderiavimo. Šlovinimas šv. Mišių metu apskritai, žargoniškai sakant, „nuneša galvą“, atima kojas, virpina širdį.

      Ar Bažnyčia sugebės pritraukti žmonių į tikėjimą, nemaža dalimi priklauso ir nuo kunigų bei pačios parapijos aktyvumo, atvirumo. Atvira parapija į veiklą aktyviai įtraukia senus ir naujus parapijiečius, todėl ir žmonių su gyvu tikėjimu širdyje būna daug daugiau.

      Skaityti komentarus