°C
      2018 05 22 Antradienis

      #Nugenėtapušis – I. Iš kunigų - į ateizmo skleidėjus

      Nuotrauka: #Nugenėtapušis

      Autorius: Aurimas Guoga
      2018-04-29 09:00:00
      2018-04-29 09:00:00
      Nerijos Putinaitės knyga “Nugenėta pušis” savo laiku sukėlė nemažą kontroversiją visuomenėje. J. Oleko nuomone, ten negražiai atsiliepiama apie jo mylimą poetą, todėl šis neskyrė knygai literatūrinės premijos. Visuomenė, kaip ir „Mūsiškių“ atveju, net neskaičiusi knygos ėmė karštai pritarti arba smerkti. Taigi ir pažiūrėkime kas ten apie J. Marcinkevičių ir apskritai knygoje rašoma.

      Knyga pasakoja apie sovietinio režimo pastangas sunaikinti religijos įtaką Lietuvoje ir paskleisti ateistines pažiūras. Knygą, kaip ir režimo taikytas ateizacijos priemones, galima drąsiai dalinti į dvi dalis: pirmoji pasakoja apie ateizmo propagandistų veiklą, antroji – kaip sovietinė valdžia stengėsi išstumti religines praktikas kurdama joms surogatinius pakaitalus. Šiandien pažiūrėsime kas ir dėl kokių priežasčių tapo ateizmo propaguotojais. Antrojoje dalyje – kaip režimo pastatytiems propagandiniams sekėsi įtikinėti žmones parišti su religija ir persiimti ateistinėmis pažiūromis. Trečioji – kaip prie Lietuvos ateizavimo prisidėjo J. Marcinkevičius.  

      Pirmiausia autorė išsklaido mums suformuotą įspūdį, kad per visą laikotarpį Bažnyčia buvo tarsi kokia tai pogrindinė organizacija, kone partizaniniais metodais kovojusi už okupantų išvijimą. Bent jau toks įspūdis susidaro iš pasakojimų apie pogrindinę „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą ir kunigų patirtas pokario represijas. Iš tiesų sovietinė valdžia leido Bažnyčiai gana atvirai veikti, jei tik šios veikla netapdavo antisovietinė.

      Pati religija savaime nebuvo laikoma grėsme sovietiniam režimui, tačiau Bažnyčia buvo suvokiama kaip su komunizmo statyba nesuderinamų idėjų – buržuazinio nacionalizmo ir išnaudotojiškos ideologijos – propagavimo lizdas. Nepaisant to, N. Putinaitė pasakoja, kad režimas su religijos įtaka kovojo pakankamai demokratinėmis priemonėmis – mėgindamas palenkti tikinčiuosius neva geresnių idėjų pagalba. Kitaip sakant, ateizacija Lietuvoje buvo kova už žmonių protus ir širdis.

       !-1-!

      Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tam tikros represinės veiklos, bent jau pradžioje, sovietinis režimas visgi ėmėsi. Pavyzdžiui, Vilniuje iš Bažnyčios buvo atimta Arkikatedra, šv. Kazimiero bažnyčia ir daug kitų. Bažnyčiai gana laisvai leista veikti kaimiškose vietovėse. Taip buvo siekiama, kad bažnytiškumas gyventojams asocijuotųsi su kaimietiškumu ir per tai prarastų patrauklumą.

      Taigi, režimas pasiryžto geruoju įtikinti tarybinę liaudį, kad religija – tai tamsa ir atsilikimas, o ateizmas – pažanga ir ateitis. Prasidėjo vertybinė kova, trukusi iki pat Sąjūdžio susikūrimo. Dar reikia paminėti, kad vietiniai komunistai šioje srityje turėjo plačią autonomiją, galėjo vykdyti ateizaciją „atsižvelgiant į vietos sąlygas“.

      Pirmoji šios kovos dalis, kaip jau minėjau – ateistinių propagandistų pasitelkimas. Galbūt manote, kad tuo užsiiminėjo armijos ideologų? Nieko panašaus – ateizmo propagandistams Lietuvoje suskaičiuoti galbūt pakaktų abiejų rankų pirštų. Šie turėjo savo radijo laidą, reiškėsi spaudoje, taip pat nepailstamai skaitydavo paskaitas įvairioms auditorijoms visoje Lietuvoje.

      Patys įtakingiausi ateizmo propagandininkai buvo buvę kunigai ir vienuoliai. Iš jų ryškiai išsiskiria Jonas Ragauskas, buvęs Kauno kunigų seminarijos profesorius, 1948 metais nusprendęs palikti kunigystę ir apskritai religiją. Autorė akcentuoja, kad nei jis, nei vėliau propagandininkais tapę kiti buvę kunigai nebuvo verčiami ar spaudžiami taip pasielgti. Priešingai, saugumiečiai įkalbinėjo J. Ragauską pasilikti seminarijoje ir tapti agentu. Tačiau J. Ragauskas buvo tiek nusivylęs Bažnyčia ir religija, kad niekaip nesutiko ilgiau ten pasilikti.

       !-2-! 

      Tuomet režimas pasiūlė jam sandorį – propaguoti ateizmą mainais į materialinį išlaikymą. Buvęs seminarijos dėstytojas tam pasirašė ir visą likusį gyvenimą praleido diskredituodamas Bažnyčią, religiją, propaguodamas mokslines-komunistines tiesas ir tarybinio žmogaus moralinius principus.

      Ragausko paskaitų grafikas buvo labai įtemptas, be to, jis dažnai reiškėsi radijuje. Ten tikintieji galėjo skambinti ir bet ko buvusio kunigo klausti. Darbas, kaip vėliau pasirodė, nebuvo lengvas – reikėjo varyti vis tą patį nekeičiant temos, ne visuomet auditorija būdavo palankiai nusiteikusi. Tas galiausiai ištampė atsivertusio ateisto nervus ir 1967 metais jis mirė. Prieš mirtį, pasak N. Sadūnaitės, kuri nurodo į ligoninės gydytoją, kur gulėjo J. Ragauskas, Ragauskas šaukėsi kunigo ir garsiai meldėsi. Tačiau visa kita rodo, kad tai vargu ar tiesa.

      Be J. Ragausko buvo ir kitų kunigystę palikti nusprendusių kunigų. Tokių nebuvo daug, tačiau kiekvienas jų turėjo tapti propagandininku ir užsiiminėti vien tuo. Kaip jau minėjau, per visą sovietmetį tokių galima priskaičiuoti gal dešimt. Taigi jokio masinio kunigų traukimosi tikrai nebuvo.

        !-3-!

      Kas tuos kunigus paskatindavo nutraukti kunigystę? N. Putinaitė gana išsamiai ir atvirai vardija to priežastis. Visi kaip vienas mini Bažnyčioje vyraujančią veidmainišką atmosferą. J. Ragauskas pasakoja, kad kone kiekviename žingsnyje matė kunigus viena šnekant, kitą darant: jis sutiko „daug kunigų „girtuoklių, apsileidėlių, atšalusių, pasiklydusių gyvenimo šunkeliuose.  Jie buvo gobšūs, nesilaikė jiems prideramos moralės, o kai kurie net prarado tikėjimą, tačiau neketino atsisakyti kunigystės“ (132 psl.) O galutinė vinis į J. Ragausko apsisprendimą – Bažnyčios nesipriešinimas ar net kolaboravimas su nacistiniu režimu ir matytas Kupiškio žydų sušaudymas: „Kartu su šimtais sušaudytų žydų Kupiškio kapinėse „tapo sušaudytas“ ir mano religinis tikėjimas“ (132 psl.).

      Panašius motyvus, išskyrus žydų žudynes, pateikia ir kiti nutarę pasitraukti iš kunigystės kunigai. Knygos autorė sąžiningai jas visas sumini, tačiau nemato reikalo toliau į tai gilintis, aiškintis kiek tokie kaltinimai teisingi, ar Bažnyčia ką nors darė, kad tokių priekaištų ateityje nebūtų.

      Antra priežastis palikti tikėjimą ir kunigystę įvardinama ta, kad katalikiškas mokymas kunigams nesuteikė reikiamų atsakymų. Buvęs kunigas Vytautas Starkus (pasitraukė 1977 m.) pasakoja: „Suabejojęs religinėmis dogmomis ... aš dar kreipiausi į dvasios tėvus, kunigus. Išsiaiškinti. Bet jie tik pasakydavo: dievas yra beribis, o tu ribotas, žmogaus protas ribotas ir tau nėra reikalo gilintis. Reikia tikėti ir viskas. Ir viskas bus gerai“. Greta V. Starkus mini matęs, jog „dauguma kunigų gana formaliai žiūri į išpažintis, patys retai jos eina, nors tikinčiuosius už tuos dalykus peikia“.

       !-4-!

      Tačiau, antra vertus, jei jau ta atmosfera Bažnyčioje buvo tokia slogi, kodėl tik keletas kunigų iš jos pasitraukė? Knygoje, nors ir netiesiogiai, randame atsakymą ir į šį klausimą. Kadangi lietuviams katalikybė siejosi su lietuviškumu ir pasyviu pasipriešinimu okupantui, žmonės bažnyčias ne tik gana gausiai lankė, bet ir nemažai aukojo. Kunigai gyveno daug geriau nei vidutinis krašto gyventojas; kadangi Bažnyčia nuo valstybės atskirta, palikę kunigystę jie negalėjo pretenduoti į pensiją. Taigi, teko rinktis – aprūpintas gyvenimas Bažnyčioje arba jokių ateities perspektyvų. Vienintelė vargana alternatyva – stoti tarnauti režimui ir tapti ateizmo propagandininku. Štai todėl kunigystė per visus okupacijos metus išliko patraukli ir atsisakiusių jos buvo tik vienas kitas. 

      Antroje dalyje pažvelgsime kiek buvo paveiki tokia buvusių kunigų ateistinė agitacija ir kiek jiems pavyko diskredituoti Bažnyčią.

      Skaityti komentarus