°C
      2018 08 19 Sekmadienis

      Kaip teisingai lepinti vaikus?

      Nuotrauka: Pixabay

      2018-03-27 17:00:00
      2018-03-27 17:00:00

      Laikas, praleistas su vaiku, pasivaikščiojimai, bučiniai ir apkabinimai, glostymai ir pagyrimai, gražūs rūbeliai ir nauji žaislai – kas pasakė, kad tai yra blogai?

      Tėvai puikiai žino ir supranta, kada jų atžala elgiasi normaliai, o kada perlenkia lazdą. Todėl nereikia skubėti klijuoti išlepinto vaiko etiketės. Pakanka adekvačiai įvertinti situaciją.

      Ar galima dėti lygybės ženklą tarp tėvų meilės ir lepinimo

      Ar reikia lepinti vaikus? Tai klausimas, kurį galima įrašyti į amžinųjų klausimų sąrašą šalia „Būti ar nebūti?“ Aišku, reikia! Bet, kaip ir visada, visko turi būti su saiku. Lepinimo perteklius „mezga“ štai tokią grandinę: užgaidos, kaprizai, neklausymas ir visiškas vaiko nevaldymas. 

      Tėvai mano, kad tai jie auklėja savo vaikus. O iš tikrųjų, nuo pat gimimo akimirkos mažyliai ima auklėti savo tėvus. Ir daro tai, reikia pripažinti, labai meistriškai: pradeda ašaromis, tada kaprizais ir baigia isterikomis. Šeimoje vaikas subtiliai išsiaiškina, kaip su kuriuo iš tėvų elgtis ir kur kiekvieno jų riba, kurios geriau neperžengti. Tą ribą peržengia tik išlepintas vaikas: jis nejaučia saiko ir laužo visas taisykles.

      Galima sakyti, kad lepinimas yra auklėjimo „aukštasis pilotažas“. Tai yra sąmoningas auklėjimo taisyklių pažeidinėjimas. Pavyzdžiui, kartą metuose leisti vaikui neiti į mokyklą be priežasties ir kartu su juo praleisti dieną. Liberalūs tėvai mano, kad tam, jog jų vaikas išaugtų tikrai laisvu žmogumi, negalima jo sprausti į jokius rėmus, negalima riboti ir kažko drausti. Bet tokiame auklėjime yra daug „povandeninių akmenų“: visiškai jokių draudimų iš tėvų pusės nebuvimas gali sukelti neigiamų pasekmių.   
      Ar Jūsų vaikas išlepintas?

      Išanalizuokite jo elgesį. Išlepintų vaikų elgesys turi tam tikrų požymių, kurie turėtų priversti jus susimąstyti, kokias klaidas darote auklėdami.

      • Vaikas labai dažnai kelia isterijas. Netgi tada, kai tam nėra rimtų priežasčių. Šis elgesys gali priminti dvimečių elgesį parduotuvėje su kritimu ant grindų ir trypimu kojomis. Bet iki trejų tai turi praeiti. Jei toks elgesys nesibaigia, tai gresia virsti agresija ir negatyvumu, kai vaikas neigia absoliučiai visas tėvų bandomas nustatyti taisykles.
      • Kategoriškas atsisakymas tvarkyti savo daiktus – žaislus, knygas ir t. t. Iš apėmusio pykčio ir įsiūčio išlepintas vaikas gali imti laužyti daiktus, gali suniokoti netgi patį mylimiausią žaislą. Ir dėl viso to kaltinti tėvus ir jų veiksmus. Tokius vaikus sunku suvaldyti ne tik „kyšiu“, bet ir šantažu.
      • Dažnas bendras suirzimas. Vaikui greitai gali nusibosti ne tik mėgstamas skanumynas, bet ir naujas įdomus žaislas. Tokius vaikus lengvai galima pamatyt žaidimų aikštelėje: jie reikalauja būtent to žaislo, kurį turi kitas vaikas.
      • Reiktų imti jaudintis, jie vaikas ima elgtis despotiškai, tai yra, reikalauja visiško paklusimo jo norams ir įgeidžiams. Toks mažylis nieko neklauso, nei suaugusių, nei vaikų. Jo žodis svarbiausias.
      • Per didelis vaiko egocentriškumas taip pat nėra gerai. Tokie vaikai daro viską, kad užimtų pagrindinę poziciją, o visi kiti suktųsi apie jį. Gerai, jei taip jie elgiasi sporte ar mene. Bet dažniausiai išlepinti vaikai reikalauja pastovaus tėvų dėmesio, neleidžia jiems kalbėtis su kitais žmonėmis, pertraukinėja jų pokalbius, neleidžia kitiems vaikams rodyti ką jie moka, kelia skandalus, jei jo mama kažkam kitam skyrė dėmesio.
      • Vaiko egoistiškumas taip pat priskiriamas prie išlepinimo požymių. Tokie vaikai nemoka dalintis su kitais. Dažniausiai tai vieno vaiko šeimoje problema. Pradžioje jis tiesiog nemoka dalintis, nes nėra su kuo, vėliau tai perauga į godumą ir net gali tapti charakterio bruožu. Bet su tuo galima susitvarkyti: paaiškinti vaikui, kad dalintis reikia, nes jei jis ko nors paprašys kito vaiko, jam taip pat gali neduoti. Taip pat vaikui naudinga matyti, kaip jo tėvais kažkuo dalinasi su kitais.
      • Labai dažnai išlepintas mažylis tiesiog nepriima neigiamo atsakymo. Tik išgirdęs žodį „negalima“, lepūnas pradeda isterikuoti. Mažylį netgi gali ištikti agresijos priepuolis.
      • Prie išlepintų vaikų galima priskirti ir tuos 4-5 metų vaikus, kurie niekada nenori žaisti vieni, pastoviai reikalauja dėmesio ir suaugusiųjų buvimo su jais. Tokio amžiaus vaikai jau tikrai gali patys vieni žaisti žaidimus. Arba jei vaikas dažnai skundžiasi, kad darželio auklėtoja į jį nekreipė dėmesio ar kaltina vaikus, kad su juo nežaidė –vaikas visiškai nenori būti savarankišku, jam visur turi padėti suaugusieji.

      Kiekvieni tėvai puikiai žino ir supranta, kada jų atžala elgiasi normaliai, o kada perlenkia lazdą. Todėl nereikia skubėti klijuoti išlepinto vaiko etiketės. Tiesiog reikia adekvačiai įvertinti situaciją.

      Ko tėvams negalima daryti?

      • Užglaistyti vaiko isterijų dovanomis, kitaip sakant – duoti kyšio. Nereikia rėkiančiam, reikalaujančiam, isterikuojančiam ar kojomis trypiančiam vaikui siūlyti pramogų. Tokį emocijų protrūkį reikia išgyventi, o jam nurimus pradėti pokalbį ir ieškoti kompromisų.
      • Girti vaiką tik kažko pasiekus ar sergant. Kuo dažniau girkite vaiką, nepaisant, koks jo pasiekimų lygis ar kokia jo sveikata. Kitaip vaikui ims atrodyti, kad jūs jį mylite ne visada, o tik tada, kai jis serga ar kažko pasiekia. Ir jis ims bet kokia kaina kažką įrodinėti, kovoti dėl tėvų meilės ar dažnai sirguliuoti.
      • Nusileidinėti. Jei paprašėte vaiko susitvarkyti žaislus, jis tai privalo padaryti. Jei pasakėte, kad kažko nepirksite parduotuvėje, stoiškai išgyvenkite vaiko isteriją, kritimą ant grindų ar trypimą kojomis – nepasiduokite jo manipuliacijoms. Nors kartą nusileidę rizikuojate atsidurti savo vaiko „vergijoje“.
      • Kompensuoti savo meilės ir dėmesio vaikui trūkumo naujais drabužiais ar žaislais. Žinoma, jūs daug dirbate ir laiko vaikui turite mažai. Tačiau privalote rasti laiko priglausti, apkabinti ir pamyluoti savo atžalą. Pasakos sekimas, žaidimas, pasivaikščiojimai ar ėjimas į kiną vaiko neišlepins. Džiaukitės kartu su vaiku, bendraukite nors ir nedaug laiko turite.
      •  Nebučiuoti, neglostyti, neapkabinti, nesakyti „myliu“. Tai pats didžiausias nusikaltimas, kai tėvai tiesiog neprisiliečia prie savo vaiko. Imkite mažylį ant rankų, sodinkitės ant kelių, pasikvieskite rytais į lovą  - tai didins jūsų tarpusiavio pasitikėjimą. Ir nepamirškite kuo dažniau vaikui kartoti, kad mylite jį.
      • Palikti vaiką vieną su jo problemomis. Pergyvenkite kartu dėl jo nesėkmių, raminkite, pagailėkite, pasiūlykite aptarti nepavykusią situaciją. Taip formuosite vaiko įprotį atvirai bendrauti su tėvais.

      Ką daryti, jei vaikas jau išlepintas?

      Jei supratote, kad kažkaip netikėtai Jūs jau išlepinote savo mažylį, pirmiausia išanalizuokite auklėjimo klaidas. O tuomet pasinaudokite šiais patarimais:

      • Nustatykite griežtą dienos režimą, ypatingai kontroliuokite laiką, kai vaikas žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Optimaliausias laikas prie televizoriaus – 2 valandos. Po to būtinai pasiūlykite pasivaikščiojimą, piešimą ar kitą vaikišką veiklą.
      • Nustatykite vaiko darbus namuose, ką jis turi padaryti ir niekas kitas to nepadarys, pavyzdžiui, pašerti augintinį, palaistyti gėles ir t. t.
      • Skirkite daugiau dėmesio vaiko mitybai. Daugelyje maisto produktų esantys priedų veikia nervų sistemą, emocijas, dėmesį ir t. t. Stipriai apribokite saldumynus.
      • Veskite į sporto būrelį. Sportuodamas vaikas išsikraus, pagerės jo nuotaika. Tik būtinai atsižvelkite į vaiko norus: jis nežais futbolo, jei svajoja apie plaukimą ar gimnastiką. Priešingu atveju po kelių mėnesių vaikas sportą mes.
      • Būtinai girkite vaiką už kiekvieną pasiekimą. Ypatingai tai svarbu ikimokyklinukams ir pradinukams, nes tuo amžiaus tarpsniu jiems reikalingas įvertinimas.
      • Dažnai kalbėkite su vaiko apie jo elgesį – tiek gerą, tiek blogą. Paaiškinkite, kur jis pasielgė garbingai ir teisingai, o kur neteisingai. Tik atminkite: jokių notacijų ir priekaištų, jokių lyginimų su kitais vaikais. Tai turėtų būti pasitikėjimą keliantis pokalbis, kuriame vienodai aktyviai dalyvauja abi pusės. Tik tokiu atveju vaikas kalbėsis su jumis ir kitais kartais.

      Nežiūrint visų šių taisyklių – vaiką lepinti reikia. Juk jūsų rūpinimasis vaiko sveikata jam yra nė motais. Vaikui svarbu tėvų emocijos ir bendravimas su jais. Laikas, praleistas su vaiku, pasivaikščiojimai, bučiniai ir apkabinimai, glostymai ir pagyrimai, gražūs rūbeliai ir nauji žaislai – kas pasakė, kad tai yra blogai?

      Skaityti komentarus