°C
      2019 05 25 Šeštadienis

      Ezoterikė: viena iš didžiausių klaidų – kviestis dvasias, iš tų, kurios ateina, geros nėra nė vienos (5)

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-09-21 21:00:00

      Penktoji nekasdienių pokalbių dalis su Ragane Mistika yra apie be galo rimtus ir pavojingus dalykus, kuriuos žmonės dažnai paverčia žaidimais. Pasikviesti dvasią į namus, na, kas gi čia tokio? Užduosiu pora klausimų ir ji išeis, bet ar tikrai? Kas atsitinka tada? Kaip pasikeičia žmogus? Kodėl į žmogų įsikūnija piktoji dvasia? Šiandien pokalbis su ezoterike būtent apie tai.

      Neretai, kai miršta labai artimas asmuo, žmonėms kyla pagundų pasikviesti dvasią į namus, su ja pasikalbėti, ko nors jos paklausti ir pan. – kokios tokio elgesio pasekmės?

      Dvasią į namus kviesti draudžiama. Nesvarbu, kaip labai mylėjai vyrą, vaiką, mamą, tėtį, kviestis dvasios – negalima. Mokėjimas atsisveikinti ir paleisti – besąlygiškos meilės ženklas. Kviesti dvasią – be proto didelė klaida, taip neleidžiame savo artimam išeiti ten, kur jam priklauso. Vėlę, kurią prisišaukėme, maitiname savo gyvąja energija, taip auginame kaip ir kokį Poltergeistą – dvasią, kuri nebeturi jokio jausmo, dvasią, kuri tampa pavojinga žmogui: sveikatai, namams, vaikams, draugams – viskam, net ir gaisras – ir tas gali kilti tarsi iš nieko. Po kurio laiko, daugelis prisižaidusiųjų su dvasiomis tiesiog išprotėja, būna, kad net ir psichiatrai tokiais atvejais tampa bejėgiai.

      Ar tiesa, kad pasikviesti gerąją dvasią tiesiog neįmanoma, visos, kurios ateina – piktosios?

      Tiesa, bet kviečiant, atrodys kitaip. Pavyzdžiui, nusižudė Petras, kurį moteris beprotiškai mylėjo, ji labiau už viską nori sužinoti, kodėl jos vyras taip pasielgė, kodėl ją paliko. Ji nori gauti atsakymą, todėl nuspendžia kviestis vyro dvasią. Atlieka ritualą, jai atrodo, kad pasišaukia Petrą, bet... ateis tikrai ne tas tikrasis Petras, kurio ji tikisi. Galbūt jos vyras jau seniai tęsia savo šventąją dvasios misiją. Ateis tikrai ne jis, ateis tas, kas bastosi aplink mus. Tie, kurie neišėję, tie, kurie nebeturi pojūčio – jų gerų nėra nė vieno.

      Ar išprašyti iš namų tokią dvasią – paprasta?

      Oi ne. Pasikviesti – viena, bet išprašyti... taip lengvai nepavyksta, juk žmogus pats ją pasikvietė. Aš tas pilkas vėlių mases, kurios bastosi aplink, vadinu lervomis. Bjauri masė, prikimbanti prie žmogaus. Ji, būdama namuose, gali atlikti šėtonišką darbą, įsibrauti į pasąmonę, vadovauti žmogui. Grįžtant prie istorijos apie moterį, būtent tokia lerva prie jos ir prikimba. Po kurio laiko moteris klausia: ar tu išėjai? Tyla, niekas nejuda, nė žvakė nesureaguoja, bet tas, kas atėjo, kas jau yra namuose, jis tikrai neišėjo. Jis sėdės tos moters namuose, ja maitinsis, jos giminaičiais, mažais vaikais.

      Maitinasi tol, kol sustiprėja taip, kad fiziškai galėtų pajudinti daiktą arba daryti įtaką žmogui. Pavyzdžiui, jei žmogus bandė kažką kviestis, praėjo kokie du ar trys mėnesiai, staiga pradeda gesti buitinė technika, gesta dujinė, įsijungia radijas, perdega lemputės, kai jau reikia keisti tris lemputes per savaitę – ženklas, kad kažkas čia ne taip. Arba žinai, kad buvai išjungęs šviesą, ateini, ji įjungta.

      Žinoma, žmogus to dažnai nesureikšmina, nes jis tiesiog tuo nenori tikėti, jam atrodė – pažaidė ir pamiršo, na, kas gi čia tokio gali atsitikti. Tada jis pradeda sirgti neaiškiom ligom, kai gydytojai kartoja: tau nieko nėra, visi tyrimų atsakymai geri, bet žmogus sako: daktare, man vis tiek skauda. Jūsų vaistas – eiti į bažnyčią, melstis ir atgailauti, jog darėte didžiulę klaidą kviesdami dvasias. Gyvieji turi likti žemėje, o mirusieji keliauti ten, kur jų vieta. Mirusiems prie gyvųjų – ne vieta. Yra laikas atsisveikinti su mirusiaisiais ir viskas, privalome juos paleisti, kitaip, kai gyvasis laiko įsikibęs mirusįjį, atsiranda nekotinis ryšys ir žmogus negali išeiti. Gyvasis dvasią kankina tol, kol ji tampa ta pilka mase.

      Dėl kokių priežasčių dvasios įsibrauna į žmogaus pasąmonę, kodėl egzistuoja apsėdimai?

      Dėl to, kad žmogaus tikėjimas per mažas. Kai žmogus pajaučia, kad kažkas egzistuoja, kai jau negali paneigti, kad namuose kažkas vyksta, jis vis tiek netikėjo ir netiki Dievu, bet pradeda tikėti ta dvasia, kuri gyvena jo namuose. Tada žmogus palieka didesnę terpę ir geresnes sąlygas tai dvasiai įlysti į jį – taip save paaukodamas piktajai jėgai. Toks žmogus gali pakelti ranką prieš save ir to nesuvokti, gali tapti alkoholiku. Pavyzdžiui, žmogus vakare išgeria vieną stikliuką, užmiega, o ryte išvis neprisimena, kad tą stikliuką gėrė, tai jau rodo, kad kažkas ne taip. Būna, kad žmonės žiūrėdami į veidrodį patys savęs nebeatpažįsta, daužo daiktus, kalba svetima kalba, pasikeičia jų maniera, akys. Kaulai, kaip rodo per filmus, tikrai nesilaužo. Tiesiog žmogus kinta, matai, kad su juo kažkas vyksta ne taip.

      Apsėdimo atvejais, žmogus gali pats suvokti, kas su juo vyksta?

      Pats žmogus – ne. Tie, kurie suvokia, vadinami juodaisiais magais, jie piktąsias dvasias į save įsileidžia patys. Tam, kad įgautų tą valdytojo gebėjimą, tai egoizmas, kad įgijau kažką tokio, kas man padės būti aukščiau už kitus. Jie tai daro sąmoningai, bet paprastai žmogus pats to tikrai nesuvokia.

      Jei aplinkoje pamatėte jaunuolį, kuris atrodo kaip pavartojęs narkotinių medžiagų: išsiplėtę vyzdžiai, atrodo neadekvatus, žiūri į pliką sieną ir juokiasi, elgiasi tiesiog nepaaiškinamai, ir jei jūs žinote, kad tas jaunuolis tikrai nieko nevartoja, bet akivaizdžiai matote, kas kažkas čia ne taip, eikite pas kunigą ir klauskite, ką daryti. Kai žiūri į tokio žmogaus akis, matai, kad ten yra kažkas daugiau, kažkas, ko negali paaiškinti. Mitas, kad tokie žmonės bijo šventinto vandens – ne, maldos ir žmonių apsupties – taip, vengia, bažnyčių – taip pat, bet ne visų.

      Žmonės, sužinoję apie vietas, kuriose neva vaidenasi, nori vykti jas aplankyti, apžiūrėti, jiems tai prilygsta pramogai. Ar jie rizikuoja lankydamiesi tokiose vietose ir iš to darydamiesi pramogą?

      Tokių vietų, kurios itin traukia žmones, tikrai yra, bet lankytis jose nerekomenduoju. Nepatariu medžioti vietų, kuriose galimai vaidenasi ar buvo įvykdyta kas nors siaubingo. Žmogus gali susirgti arba iš tokių vietų paskui save parsivesti kažką paranormalaus. Tokių „pramogų“ dažniausios pasekmės – išgąstis ar lengva liga, tačiau išgąstis išgąsčiui nelygus, kartais jo pasekmės juntamos visą gyvenimą – naktiniai košmarai ar kankinanti nemiga.

      Dvarai, kuriuose kažkas kažkada įvyko, išties išlaiko savo energetiką, bet už dvarus visada blogiau yra kapinės ar apleistos ligoninės. Kapinės, kurios daugybę metų jau yra uždarytos saugo savas paslaptis, į jas galima ateiti, bet su geru tikslu – uždegti žvakelę, pasimelsti už mirusius, eiti vien iš smalsumo – nereikėtų. Apie ligonines, psichiatrines sklando daugybė istorijų, ne veltui internetas užgrūstas dokumentiniais ir pramanytais filmais apie tokias vietas. Interneto platybės mirga nuotraukomis iš tokių vietų, vien žiūrėti į jas nėra malonu, jaučiamas negatyvas, tad galima tik įsivaizduoti, ką jaustumėm būdami tokioje vietoje. Tiems, kurie vyksta į tokias vietas norėdami įrodyti savo drąsą draugams, noriu pasakyti: būkite drąsūs siekdami išsaugoti savo saugumą ir neikit. Viskas, ką teigiu ir patariu, kyla iš mano asmeninės patirties bagažo. Taip, kiekvienas žmogus gali rinktis, tik reikia suprasti, kokios gali būti to pasirinkimo pasekmės.

      Skaityti komentarus